Skip to content

Ignalinos pogrindininkams lageriuose sulaužytos jaunystės negaila

J. Subačius. 

Jis pasakojo, kad jam iš atminties neišdyla košmariški tardymai ir akistatos Lukiškių kalėjime. Kadangi jis kategoriškai neigė ir neprisipažino, kad tarp klasės draugų platinęs partizanų laikraščius ir dainavęs antitarybines dainas, todėl tardytojas A. Gumbinas visaip jį provokavęs ir bandęs mušti. Tik vėl atgavęs laisvę Jokymas prisipažino, kad partizanų laikraščius jis tikrai atnešdavęs į klasę, kuriuos skaitydavo visi.

Po lagerių tik didelių pastangų dėka pavyko baigti aukštąjį mokslą ir įsigyti biologo specialybę. Norėjo tapti kvalifikuotu teisininku ir bandė stoti į Vilniaus universitetą, bet dėl teistumo nebuvo priimtas. Po to dar bandė laimę daug kur, kol galų gale įstojo į Žemės ūkio technikumą, kurį baigė tik labai gerais pažymiais ir galėjo studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Bet ir čia jo biografija užkliuvo. Teko pereiti į neakivaizdinį skyrių ir taip baigti mokslą. Tačiau ir su aukštojo mokslo diplomu sunku buvo įsidarbinti. Vėliau, iki pensijos, jis dirbo vienos technikos mokyklos dėstytoju. 

T. Glodas.

Apie jį ir jo šeimą yra mažiausiai žinių. KGB archyve yra dokumentas, parašytas jo ranka, kuriame teigiama, kad jis bausmę atlikęs Šilutės pataisos darbų stovykloje ir ten išbuvo trejus metus ir aštuonis mėnesius – iki 1954 m. spalio 29 d. Archyve aptiktas ir kitas svarbus dokumentas – SSRS Aukščiausiojo teismo plenumo 1960 m. lapkričio 2 d. nutarimas, kuriame teigiama, kad T. Glodas į teisiamųjų suolą pateko tik dėl vieno liudininko – P. Beinoriaus tendencingų parodymų, o kitų liudininkų nebuvo. Todėl nutarta teismo sprendimą panaikinti, nes jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties, numatytos tuometiniame BK.

Apie nelengvą T. Glodo gyvenimą po sugrįžimo iš kalėjimo gerai prisimena buvęs mokyklos trečios laidos auklėtinis ir šios klasės seniūnas Algirdas Čeponis. Pastarasis papasakojo, kad T. Glodui, sugrįžus iš kalėjimo, mokytojauti jam nebeleido ir jis kurį laiką dirbo Kauno 21-ojoje vidurinėje mokykloje ūkio dalies vedėju.

Vien gerus atsiliepimus apie buvusį savo mokytoją pateikė ignalinietė Janina Aginytė. Ji T. Glodą pažinojo jau vokiečių okupacijos metais, kai jis vadovavo Švenčionėlių septynmetei mokyklai, kur ji mokėsi. Tiek šioje, tiek ir Ignalinos vidurinėje mokykloje mokytojas ją nuolatos globojęs. Būtent jo paskatinta visa klasė dažnai deklamuodavo Maironio eilėraščius, pastatė kelis spektaklius. Pasak J. Aginytės, jos klasės mergaitės buvo linkusios dažnai pasvajoti apie ateitį, o berniukai labiau mėgę politikuoti. Apie klasėje veikusią slaptą organizaciją mergaitės nežinojo, todėl buvo labai nustebusios, kai į klasę sugriuvo ginkluoti vyrai ir išsivedė K. Cicėną bei J. Subačių. Šis įvykis labai sukrėtė visą klasę. Po areštų mokykloje nepasirodė P. Beinorius, todėl visi suprato, jog berniukus išdavė jis.

Ilgai lauktos svajonės – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – mokytojas nesulaukė. Jis mirė 1978 m. pavasarį ir palaidotas Šakių r., Plokščių kapinėse, netoli gimtojo Buišių k.

K. Cicėnas. 

Duomenų mažai. Žinoma, kad jam pavyko įsitvirtinti Vilniuje. Vėliau jis dirbo sklandytuvų konstravimo biure, pats tapo žinomu sklandytoju.

J. Matkevičius ir A. Bileišis 1998 m. jau buvo mirę.

SAK vyrai, sakė, nesigaili savo sulaužytos jaunystės. P. Žilėnas, A. Juodagalvis teigė: „Buvome lietuviai, supratome, kad kraštas okupuotas, pavergtas, todėl kūrėme SAK sąmoningai, tikėdami, jog Lietuva vėl bus laisva. Spardyti, niekinti, deginti, mes išlikome žmonėmis su savo siekiais ir idėjomis“.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje