Nebekelia nuostabos pasakymas, kad žmogus dirba pagal pašaukimą. Žinoma, tokie žmonės dažniausiai jaučiasi sėkmingi ir laimingi, nesvarbu, kokia veikla jie beužsiimtų. Rajone iš daugybės registruotų ūkininkų ūkių, pasak Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vyresniosios specialistės Auksės Luneckienės, realiai veiklą vykdantys yra 180 stambūs ūkininkai, iš kurių 25 užsiima pieninine gyvulininkyste. Visų jų istorijos skirtingos, savaip įdomios ir net įkvepiančios. Kažin ar stipriai apsiriktume teigdami, jog Dūkšte gyvenantis Zenonas Rubinas yra ūkininkas pagal pašaukimą?  

„Gyvulys yra kaip šeimos narys… man. Kitiems gal ir ne. Kai absoliučiai viską pats darai, esi prie gyvulio prisirišęs, labai sunku su juo ir atsisveikinti, kai nėra kitos išeities. Jei ūkyje dirbtų visi samdomi darbuotojai, o tu tik vadovautum iš kabineto ir pinigus skaičiuotum, tai kas tas gyvulys būtų – priemonė pinigams uždirbti. Aš taip nemanau. Man gyvulys yra  viskas. Su juo gali pasikalbėti ir smagu stebėti, kaip jis reaguoja į tai, ką jam sakai. Jis viską supranta. Žmonės gal lengviau perpranta šuniuką ar kačiuką, nes jie dažniau gyvena namuose su šeimininkais. 

Anksčiau turėjome motininių kiaulių, bet kai teko viską išnaikinti, mums prasidėjo rimta krizė. Bandžiau avininkystę, bet ne. Avis – ne mano gyvulys. Kai susidraugauji su vienais, labai sunku priprasti prie avių“, – sako Zenonas. 

Jeigu dabar dvylikamečiui pasakytum, kad jis, pavaduodamas mamą, privalo eiti melžti karvių, idant šeima duonos namuose turėtų, tai greičiausiai tas vaikis ne prie gyvulių, o į vaiko teisių gynėjų tarnybą nueitų, net nesvarstydamas apie pasekmes. O štai Zenonas, būdamas jauniausiu 9 vaikų būryje, drąsiai ėmėsi šeimos išlaikytojo pareigų.

„Kai už mamą dirbau bendrovėje, mat ji dažnai dėl sveikatos negalėdavo išeiti į darbą, nemokėjo atlygio. O aš nuo vaikystės norėjau turėti viską savo. Štai taip vieną dieną už 1500 litų atlygį namo parsivedžiau pirmąją savo karvę. Ir taip pradėjau ūkininkauti. Iš vienos karvės dvi, iš dviejų keturios ir kai turėjau 6 melžiamas karves, įsigijau melžimo įrangą. Už paramą smulkiesiems ūkininkams tą įrangą įgijęs, pasijutau dar tvirčiau ir ūkis ėmė didėti. Šiandien turi 35 galvas, iš jų 33 melžiamos karvės. Per laktaciją iš karvės primelžia 7,4 t pieno. Pieną iš manęs perka „Rokiškio sūris“, tačiau svarstau galimybę pereiti į „Pienas.Lt“. 

Nors pasakysiu atvirai, mus, pieno ūkius, išnaudoja, kaip tiktai gali. „Prie lito“ aš už pieną gaudavau 1,02 Lt. Turėdamas 17 melžiamų karvių, galėjau nusipirkti technikos, pirkome ir žemės tada, plėtėm ūkius. Dabar aš turiu perpus daugiau – 33 karves, bet negaliu sau leisti nusipirkti žemės, technikos jokios. Tiesa, aš dirbu 103 ha, man jos užtenka, bet jei būtų poreikis – negalėčiau sau to leisti. Šiandien už pieną gaunu 0,215 Eur.“, – prasitaria ūkininkas. 

Jei kažkam vis dar atrodo, kad ūkininkauti yra lengva ir paprasta, pabandykite patys nors savaitei įsijausti į ūkininkų vaidmenį. Tada jūsų rytas, nepaisant metų laikų ir oro, prasidėtų 4 val. ir po įtemptos dienos pasibaigtų 22 val. Be jokių savaitgalių ir šventinių dienų. Skamba neįtikėtinai, bet Zenonas sąlyginai laisvas nuo visų būtiniausių veiklų turi tik dvi valandas per dieną: nuo 14 iki 16 val. Kad galėtų kažką sau leisti, šis žmogus aukoja savo laiką ir savo asmeninį gyvenimą. O gal vis tik norėtų kažką keisti?

„O ką jau dabar pakeisi? Darbininkų turėti nenoriu, nes nepasitikiu svetimu žmogumi. Savo kruvinom ašarom viskas uždirbta, sudėta, negali juk leisti kažkam ateiti ir per dieną viską sužlugdyti. Sunku su samdomais darbininkais šiais laikais“, – prisipažįsta Zenonas. 

Kad ir kaip besistengtum, negali suprasti, iš kur šis žmogus turi tiek energijos ir įkvėpimo suktis lyg voverė rate. Ūkininko sodyboje stebina ir nepriekaištinga švara. Namuose – ir šilta, ir jauku. O jau gėlių… retos gaspadinės augalai taip veši…

„Gėles prižiūriu pats, namus tvarkausi taip pat pats, bet kai jau užgriūva kokių rūpesčių lavina, tada padeda sesuo. Taip ir sukiesi rate. Šių gėlių nepirkau pats, vis kažkas padovanoja, taip ir susikaupė galybė“, – juokiasi vyras. 

Šiais metais Zenonas jau antrą kartą tapo „Metų ūkio“ nugalėtoju. Pirmąjį kartą 2009 m. jo ūkiui skirta III vieta, o štai šiemet jis pelnė konkurse „Metų ūkis“ 1-ąją vietą. Ūkininkas prisipažino, kad šįkart jaučiasi pelnytai įvertintas. 

Kuklus tas Zenonas, oi kuklus. Bet net ir besisukdamas nesibaigiančiame darbų verpete, jis neatgręžia nugaros nė vienam. Ir lyg patvirtinimas mūsų įžvalgoms – Dūkšto laisvalaikio organizatorės Jūratės Rudokienės mintys: „Maždaug prieš dešimt metų, dirbdama socialinį darbą, turėjau vienišą žmogų, kuriam reikėjo pagalbos. Kadangi jis gyveno Zenono kaimynystėje, išdrįsau paprašyti jį „pašefuoti“, o Zenonas net priėmė jį į savo namus ir globojo jį, o tuo metu vienišo ligoto žmogaus tušti nameliai pagelbėjo dar kitai stokojančiai šeimai. Taip užsisuko pagalbos ratas. Neseniai Zenonas pastatė kryžių kapinėse, kurios amžinojo poilsio atgulę ir jo artimieji. Negana to, jis yra visų kultūrinių renginių rėmėjas. Šventė vaikams ar suaugusiems – Zenonas čia pat. Kai Kaniūkų bendruomenės pirmininkas Antanas Šakalys ieškojo pagalbos krepšininkų komandai, ir tąkart pasiprašiau Zenono paramos. Aprengėm Kaniūkų krepšininkus. Zenonas – žmogus iš Didžiosios raidės. Ne tik dėl to, kad jis visiems ištiesia ranka, jis pirmiausia šildo kiekvieną esantį šalia jo geru žodžiu, palaikymu ir net nuoširdžia šypsena.

Pavydėtinas ne tik Zenono darbštumas, bet ir linksmumas. Apie sunkius ir sudėtingus dalykus jis kalba paprastai, nesiskundžia ir dar džiaugiasi darbu. Čia, regis, širdį veria besiveržiantis vienatvės aidas, o čia, žiūrėk, jį pridengia nuoširdi šypsena. Prasitaria vyras, kad norįs turėti šeimą, bet lyg bijodamas savo paties minčių, antrina, kad ūkis – svarbiau… Niekaip neįminsi Zenono mįslės.

Ignalinos TV archyvo nuotr.