Kruvina 1944-ųjų Advento „puota“

Alfredas GIRDZIUŠAS

Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis. Prie kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai Radučio kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Vienintelis vieno nužudytojo sūnus – Edmundas Černiauskas – stovėdamas prie kryžiaus pakelėj dūmojo: gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius šis pastatytas. Gal meldė Dievą, kad jo tėtis, dėdės, teta ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 m. pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldžias šiandien į daugelio širdis. Apie Radučio kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Bijojo tuo metu, nes žinojo, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant, žaizdos gijo. Tad prisiminkime, kas atsitiko lygiai prieš 75-erius metus. 

Vakaronė išdaviko namuose

1944 m. gruodžio 16 d. (šeštadienį) iš Radučių kaimo broliai Jonas ir Juozas Černiauskai su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonu Grikiniu iš Bernotų, vakarojo netoliese esančiame Mėčionių kaime pas muzikantą cimbolistą Danių Bielinį. Tą patį Danių, kuris karo metu, pasigriebęs šautuvą, lakstė ir agitavo jaunimą eiti į miškus „partizanauti“ (tapti raudonaisiais partizanais – red.). Vietinis jaunimas į tai žvelgė atsainiai – pakvailios ir nusiramins. Net ir tada, kai vakaronė užsitęsė ir vaikinai išsiruošė į namus, niekas neįtarė, kodėl buvo primygtinai siūloma pasilikti pernakvoti Leonui Grikiniui, nors namai jo visai netoli. Bet Grikinis išėjo, nes pas Černiauskus namuose buvo jauna graži sesuo Michalina, na ir Bronė, jos sesuo, ne senmergė. D. Bielinis jau žinojo, kad naktį bus apsupta ir kratoma Černiauskų sodyba. Bet reikėjo tylėti, neišsiduoti ir paaukoti net savo draugą. Sąskaitą jam reikėjo suvesti su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką, suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius dar karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiavo jų pasivogti. Vogti malkų buvo atvažiavę ir kiti Mėčionių kaimo vyrai. Bet Danius buvo pats pirmiausias ir įkyriausias. Parėję į Radutį, vaikinai, dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo Černiauskų namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. 

Į duris pabeldė mirtis

Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie „svečiai“ atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską. Vyrai puolė slėptis, bet kur dingti kaimo troboje? Juozas su pusbroliu L. Černiausku pasislėpė palėpėje, Jonas priemenėje, o L. Grikinis bandė gelbėtis drabužių spintoje. Riksmų ir trenksmų į duris pažadinti tėvai Valerija ir Stasys pusnuogiai stovėjo apglėbę dvi dukras, kai į vidų įsiveržė būrys ginkluotų rusų kareivių. Klykdami reikalavo išduoti banditus, vartė viską, kimšo į kišenes vertingesnius daiktus ir kaišiojo merginoms prie veidų šautuvų vamzdžius. Paklaikusios nuo baimės, seserys glaudėsi prie tėvų. Budeliai pradėjo šaudyti stovintiems šeimininkams virš galvų. Ir tada ryžosi iš slėptuvės galvažudžiams pasirodyti Jonas. Pats vyriausias sūnus. Atitarnavęs lenkų okupacinėje kariuomenėje ir, gal būt, naiviai galvojo apie kareivišką garbę, priešo kilniadvasiškumą… Jonas buvo nusuktas į sieną ir nušautas. Galvažudžiai bijojo net pažvelgti savo aukai į akis. 

Atstatę durtuvus, skerdikai puolė po kambarius. Atidaręs spintą, kareiva pamatė pakraupusį L. Grikinį ir dūrė vaikinui su durklu tiesiai į pilvą, ištraukė kūną iš spintos. Leonas klykė ir raičiojosi grindimis, palikdamas kraujo klanus. O sužvėrėjęs enkavedistas, vos nepaslysdamas kraujyje, vis badė ir badė durklu savo auką. Kas darėsi tėvų ir dukrų širdyse tuo metu, galima tik spėlioti. Kraujo puota tęsėsi. 

Degė gyvi

Rusiškieji budeliai pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis į lubas. Medis pradėjo smilkti, o viršuje pasigirdo liepsnos traškėjimas. Kambariai buvo pilni parako dūmų ir tvaiko. Galop skerdikai iššoko lauk, o namo duris užrėmė. Degančiame name pasiliko nušautas Jonas, besiblaškantis agonijoje L. Grikinis, mama Valerija, tėvas Stasys, jų dukros Bronė su Michalina, o palėpėje gal būt dar gyvi Juozas su pusbroliu Leonu. Namas pleškėjo. Artimiausi kaimynai girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis dievagojosi, kad tai buvo L. Černiausko balsas – jis degė gyvas. Okupantai su kulkomis padegė ir kitus pastatus. Tvartuose baubė galvijai, žvengė žirgas, paraku virto klojimas. Liepsnos laižė padangę. Ugnies pašvaistę, Mėčionyse užlipęs ant stogo, stebėjo D. Bielinis. 

Černiauskai su dukromis bandė laužti duris. Ilgai nesisekė. Jau įgriuvus vieno kambario luboms, kur, gal būt, dar gyvas buvo Grikinis, Michalina su seserimi Brone ir tėvais išsiveržė lauk. Tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo. Apdujusios nuo siaubo ir, nieko nesuvokdamos, seserys metėsi miško link. Basos, nieko negirdėdamos, merginos sniegu bėgo tolyn nuo pragaro. Staiga Bronė nukrito. Michalina pasilenkė padėti sesei ir tik tada išgirdo, kaip švilpčiodamos kulkos taško šalia sniegą. Enkavedistai Bronei pataikė į nugarą. Tik tada Michalina suvokė pavojų ir metėsi tolyn, bet toli nenubėgo. „Išvaduotojai“ pagriebę pusnuogę ir basą merginą, dar ilgai tampė po mišką, kol galop nusivarė ją į Vaboliškės kaimą. Jos gyvybę išgelbėjo žmonės, pasakę, jog čia ne „banditka“, o žąsų piemenė iš kaimyninio kaimo. Bronė už plaukų ir apykaklės buvo nutempta pas Černiauskų kaimynus ir numesta. Nei perrišta, nei jai suteikta medicininė pagalba. Prasiblaškiusi beveik parą, mirė ant grindų kraujo liūne. 

„Za čto, tovarišči?“

Netoliese nuo Stasio Černiausko degančios sodybos buvo kita. Čia gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose L. Černiausko brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam tik ketvirti metukai ėjo. Sugužėjo galvažudžiai pas Alfonsą ir įsakė rengtis bei parodyti kelią. Tuo metu pas Alfonsą atbėgo Černiausko Stasio ištekėjusios dukros Adelės Bagdonienės sūnus Julius. Enkavedistai į kiemą ištempė ir jį. Kur veda juos, Alfonsas, kaip vyresnis, iškart suprato. Tik prieš nušaunant paklausė: „Za čto, tovarišči?“ („Už ką, draugai?“). Nušovė budeliai savo auką vėl stovėdami už nugaros – žmogžudžiai patologiškai bijojo pažvelgti į akis aukai? O galvažudžiams padėjo ir vietiniai stribai. Vienas iš Mielagėnų. Jis laikė nustvėręs Alfonsą už rankos, nusuko ir pats nušovė. Šalia tirtėjo Alfonso sūnelis, savo vaikiška širdele suvokdamas, kas gali atsitikti greitai su juo. Juliui ir Edmundukui pasisekė. Sako, kad šautuvo vamzdį į šalį nukreipė kareivis, kiti teigia, jog karininkas, nes kareivio poelgis būtų traktuojamas kaip įsakymo nevykdymas. Tai kvepėtų tribunolu. 

Šeima jo nesulaukė

Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas iš Pošiūnų, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus Julius. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, iki Pošiūnų atstumas apie 10 km. Be amo su dokumentais bėgo atgal. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas esą jau paleistas namo. Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Negrįžo K. Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną. Ryte anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo – ir sako: „ Jūsų vyras ar nušautas, ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų. Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas. Švarkas nurengtas, voliojosi šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgebistai nusivarė jį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. 

Deja, stribų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Elena Prūsaitė. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. 

Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matyt, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra? Nerado jie nieko. 

Stribo melas

Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Pasirodo, šiame „mūšyje“ petys į petį „kovėsi“ ir Mielagėnų stribai. Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių žudymas buvo vadinamas klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J. Vinciūnas spaudoje gyrėsi, dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę „banditus“, liepė jiems pasiduoti, bet šie pradėjo į juos šaudyti. Toliau minėtas „liaudies gynėjas“ pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika „banditų“. Vadinasi, be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis… 

In Memoriam

Tų skerdynių, kurias 1944 m. gruodžio 17 d. įvykdė rusų armijos SMERŠ („Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“) dalinys, kada gyvus sudegino brolius Černiauskus Juozą (30 metų) ir Joną (34 metai), nušovė seserį Bronę (gal buvo apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų (25), pusbrolis Leonas Černiauskas (29) sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (34), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gim. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo. Taip tądien linksminosi Lietuvos „vaduotojai“ ir Mielagėnų stribai, sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.

Autoriaus, M. Krapausko ir archyvo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje