Žiūrim, ką kišenėje turim? Iš kurios pusės bežiūrėsi, išeina taip, kad turėsime ateityje, o šiandien nelabai yra į ką žiūrėti.

Pensininkui labiausiai pensija rūpi. Šiaip tai nėra visai teisingai, nes pensijos dydis priklauso nuo to, kiek žmogus uždirba. Žinoma, priklauso ir nuo to, ar daug pinigų, kurie būtų skiriami pensijoms, iššvaistoma visokioms pašalpoms ar vaiko pinigams. 

Apie pašalpinius jau, turbūt, viskas pasakyta: valstybė užaugino dykaduonių kartą, kuriems darbas turi į namus ateiti, o jeigu ne – tada jie emigruos. Ne į kokį Vilnių ar Kauną, kur darbininkų trūksta, o į užsienį. Ir dar kad tinginiai emigruotų – bet ne, išvažiuoja norintys dirbti, o tinginiai lieka iš lietuviškos pašalpos gyventi (tik tegul neįsižeidžia tie, kurie čia dirba ir niekur neišvažiavo – tai jokiu būdu ne apie juos).

Didesnius vaiko pinigus valdžia žada vienišoms mamoms mokėti. Štai čia reikėtų įvesti tvarką. Žiūrėk, gyvena tokia „vieniša“ mama su kokiu eržilu, kuris, dar gerai, jeigu dirba, o kitas ir iš sugyventinės pašalpos maitinasi, bet ji vis tiek vieniša. 

Amerikoje, sakysim, jeigu pora susituokė ir vienas iš jų norėtų ateityje gauti JAV pilietybę, tai pas tokią porą tikrintojai ir vidurnaktį turi teisę ateiti – patikrinti, ar tikrai sutuoktiniai kartu miega, ar santuoka ne fiktyvi. 

Lietuvoje reikėtų tikrinti, ar vieniši žmonės tikrai vieniši. Bet ar visi tie, kurie pašalpas ar vaiko pinigus skirsto, nežino, kas su kuo gyvena ir iš ko geria? Gal kokiam Vilniuje ir nežino, bet rajone tai niekam ne paslaptis. Gal tik išskyrus valdžią, bet tik jeigu ji tokia pažangi, labai nuo žmonių į pažangą, į priekį nubėgusi, paskui Europą.

Lietuva Europą kainomis, gali sakyti, pasivijo, bet uždarbiais toli gražu ne. Mūsų valdžia, norėdama daugiau pinigų į biudžetą surinkti, sugalvojo taršos mokestį. Su tarša tas mokestis nelabai susijęs, nes jeigu būtų susijęs, tai būtų mokamas nuolat, o ne tik įsigyjant automobilį. Dabar, jeigu toks mokestis bus (Naujieji ant nosies, o dar nežinia, kas kitąmet kiek ko mokės), tai jį visų pirma mokės tie, kurie neišgali naujo automobilio nusipirkti. O nusipirkę dūmins tol, kol visai pribaigs.

Beje, „taršius automobilius“ valdžia žada apmokestinti. O šalia kelio dūminantis traktorius ir toliau galės dūminti, nes, kaip aiškino aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, valdžia rūpinasi, kad keliais važinėtų netaršūs automobiliai. Supratote, koks valdžios rūpestis?

Vokiečiai senų automobilių atsisako, nes išgali nusipirkti naujus. Lietuvius, kuriems tik seniems vokiškiems automobiliams pinigų užtenka, norima mokesčiais apdėti, kad jų kišenė ištuštėtų, ir apie naujus nė pagalvoti nenorėtų.

Dar valdžia pradėjo galvoti apie mokestį už ridą. Girdi, reikia sudaryti technines sąlygas, įsteigti atitinkamas tarnybas, kurios tikrintų, kiek tu per metus nuvažiavai, ir pagal tai mokestį už teršimą skirtų. Tikras „durnių laivas“ – kokios čia dar tarnybos, kokie tikrinimai, kai kiekvienas, degalus pirkdamas, jau sumoka už tiek, kiek nuvažiuoja. 

Bet gal nereikia valdžią kvaila laikyti: juk tie, kurie aukštai sėdi, turi ir apie gimines pagalvoti, gerą darbą jiems parūpinti. Pažiūrėkit, kiek visokių departamentų, tarnybų, viešųjų įstaigų pristeigta. Kas po to gali pasakyti, kad pinigų trūksta? Ne veltui sakoma, kad valdžiai pavydi tie, kurie vogti nemoka: jie pavydi tiems, kurie vogti išmoko geriau už juos.

O dėl pensijos – džiūgauti galime, nes kitais metais valdžia pažadėjo prie jos pridėti vidutiniškai 33 eurus: valdžia norėjo tik 30, o Prezidentas pasakė – ne, reikia dar 3. Džiaugtis galime todėl, kad jeigu pensija taip greitai didės, po 30 metų pasivysime minimalią (minimalią!) prancūzų gaunamą pensiją. Šlovė drakonui, atsiprašau, valdžiai! 

Po to belieka pakviesti visus prie eglutės. Redaktorius jau ją aprašė, bet ir man norisi savo trigrašį įkišti. Man tas statinys gražus, ir minčių apie sarafaną, į jį žiūrint, nekyla. Tik bėda ta, kad jo nei eglute, nei juo labiau kalėdine nepavadinsi. Šiaip, gražus statinys. Atspindintis tai, kas visame krikščioniškame pasaulyje darosi: kuo toliau nuo tradicijų, kad kitatikiai neįsižeistų. Trumpai tariant – tuštybių mugė.

R. Dovydėno pieš.