„Bažnyčią suvokiame ir kaip tikinčiųjų bendruomenę, ir kaip pastatą, kuriame ta bendruomenė susirenka melstis ir garbinti Viešpatį. Kiek tų bažnytėlių išsibarstę po Lietuvą: ir medinių, ir mūrinių, visai mažyčių ir tokių didingų… Kiekvienas miestelis didžiuojasi savąja, nes tai jų istorijos ir kultūros gyvasties ženklas, vienijantis buvusių kartų, šeimų likimus, žymintis svarbiausius įvykius ir liudijantis istorijos vingius“, – Ignalinos Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo bažnyčios statytos pradžios 30-mečio ir konsekracijos 20-mečios proga išleistame leidinyje rašo autorė Lina Kovalevskienė.
Gruodžio 26-ąją ignaliniečiai ir svečiai dalyvavo gražiose jubiliejinėse iškilmėse. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Darius Trijonis, jam talkino kun. Marijonas Savickas, kun. Vytautas Pūkas, kun. Viktoras Kudriašovas, kun. Dovydas Grigaliūnas, kun. Antanas Domeikis, kun. Antanas Valatka, kun. Bernadas Augaitis, kun. Medardas Čeponis, kun. Eigantas Rudokas bei kun. Vidas Smaguraukas. Mintimis pasidalino prieš 20 m. šią bažnyčią konsekravęs J. E. kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Maldoje ir šventiniame renginyje dalyvavo bažnyčios architektas Ričardas Krištapavičius su šeima, Švenčiausiosios Mergelės Marijos autoriaus, šviesios atminties skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sužadėtinė su sūnumi, rajono savivaldybės vicemeras Manfredas Žymantas, Seimo narys Gintautas Kindurys bei Europarlamentaro Bronio Ropės padėjėjas Henrikas Šiaudinis su šeimomis, rajono tarybos nariai ir kiti parapiečiai.
„Sveikinu Jus su ypatingomis šventėmis. Vakar Šventėme šventąsias Kalėdas. O šiandien prisimename mūsų istoriją, prisimename pradžią, kada ši bažnyčia pradėjo kilti. Kiekvienas bažnyčios kilimo etapas yra istorija, tarsi knygos lapai surašomi ir susegami drauge. Kiekvienas iš jūsų, esančių čia, taip pat yra tos gyvos istorijos dalyviai. Didžioji dalis Jūsų prisimena, kaip toji bažnyčia kilo, augo, kaip gražėjo. Šiandien mes turime dėkoti Viešpačiui už tą malonę, kad galime čia melstis, kad Viešpats yra mūsų tarpe, kad mus stiprina, mus džiugina ir paguodžia.
Būkime ir toliau šios istorijos dalyviais, nuolat savo darbais ir kasdiene veikla rašykime savo parapijos, miesto istoriją, kartu šiuose namuose šlovindami Viešpatį Dievą. Lenkiu galvą prieš visus tuose, kurie padėjo šios bažnyčios užgimimui ir toliau rūpinasi jos augimu. Nuoširdus ačiū Jums visiems“, – sakė vyskupas D. Trijonis.
Pasak jo, bendrystėje yra stiprybė, taikioje, nuoširdžioje bendrystėje. Tačiau mes esame taip susipainioję savo mintyse ir veiksmuose, kad tik kito veiksmuose įžvelgiame blogį, nenuoširdumą, o savyje te matome gėrį. Vieni kitiems linkime daugybės gerų dalykų ir stebimės, kodėl mums vis sunkiau gyventi, jei visi stengiamės būti šviesiais, dorais ir nuoširdžiais. Ar tikrai tik kažkas kitas atima iš pasaulio laimę ir toliau, nuskriausdamas mus, sunaikina mūsų skleidžiamą gėrį?
Prieš šimtą metų užrašytos filosofo Kahilio Džibrano turbūt kaip niekada aktualios: „Apie gėrį galiu kalbėti, bet ne apie blogį. Nes argi blogis – tai ne alkio ir troškulio kankinamas gėris? Iš tiesų, kai gėris alkanas, jis ieško maisto netgi tamsiuose urvuose, o ištroškęs geria net padvisusį vandenį. Jūs geri, kai esat santarvėje su savimi. Bet ir kai nesat santarvėje su savimi, jūs nesat blogi. Nes padalintas namas – ne vagių guolis, tai tik padalintas namas.
Ir laivas be vairo gali tuščiai klaidžioti tarp pavojingų uolų ir vis dėlto nenuskęsti. Jūs geri, kai stengiatės duoti nuo širdies. Tačiau jūs nesat blogi, kai ieškote sau naudos. Nes kai siekiat pasipelnyti, jūs – tik šaknis, besikabinanti į žemę ir žindanti jos krūtinę. Aišku, vaisius negali pasakyti šakniai „Būk kaip ir aš – prisirpus ir sultinga ir visad tiekianti iš savo pertekliaus“.
Nes vaisiui duoti – poreikis, kaip gauti – šaknies poreikis. Jūs geri, kai kalbate visiškai pabudę, Bet nesat blogi, kai miegate, o jūsų liežuvis tuščiai mala. Netgi mikčiojimas gali sustiprinti silpną liežuvį. Jūs geri, kai tvirtai ir drąsiai žengiate į tikslą. Bet nesat blogi ir tada, kai šlubčiojate link jo. Netgi šlubčiojantys juda pirmyn. Tačiau jūs, stiprieji, neapsimeskit raišais prieš šlubį, laikydami tai gerumu. Jūs geri atvejų atvejais, bet nesat blogi ir tada, kai nesat geri, Jūs tik gaištat ir tingit.
Gaila, kad elnias negali išmokyti vėžlių vikrumo. Didžiojo Aš ilgesys ir yra jūsų gerumas: ir šis ilgesys glūdi kiekviename iš jūsų. Tačiau vienuose jis – galingas srautas, kuris veržiasi jūron ir neša pakalnių paslaptis bei miško dainas. O kituose jis – sekus upelis, kuris nyksta savo vingiuose bei kilpose ir išdžiūsta prieš pasiekdamas jūros krantą.
Bet stipriai trokštantis tegu nesako menkai trokštančiam, „Kodėl tu delsi ir svyruoji?“ Nes tikrai geras žmogus nepaklaus nuogo, „Kur tavo drabužiai?“ ir nepaklaus benamio, „Kas atsitiko tavo namams?“
Parapijos klebonas kun. V. Smagurauskas padėkojo parapiečiams už dovaną bažnyčiai, t. y. sau patiems. Kaip sakė kunigas, jis esąs maksimalistas ir nešvaistąs parapijos lėšų menkaverčiams dalykams, todėl už suaukotas lėšas nupirkęs du baltus, puošnius sietynus, o kadangi dar liko lėšų, pažadėjo, kad bus nupirktas kilimas. Ir išties, Ignalinos bažnyčia nušvito kitomis – širdžių spalvomis.
Arkivyskupas A. J. Bačkis džiaugėsi išpildyta šviesios atminties kun. Igno Jakučio iniciatyva ir išpildyta svajone Ignalinos žmonėms turėti bažnyčią ir dėkojo Dievui bei visiems žmonėms, kurie prisidėjo prie svajonės įgyvendinimo.
Po Mišių koncertavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas, operos dainininkas, kompozitorius Jonas Sakalauskas.
Vėliau visi rinkosi bendrystei agapėje, šalia bažnyčios esančiame parkelyje, kur buvo vaišinami kareiviška pasieniečių koše.
J. Baltakio nuotr.
1 komentaras
Gyventi sąžiningai, žvelgti drąsiai savo kasdienybei į akis, būti budriam ir švaria širdimi yra labai sunku aplinkoje , kur žmonių davsiniai poreikiai tampa antraeiliai, o atskirtis ir skurdas tampa apsuptimi.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!