Nelabai mėgstu biografines knygas, o gal nepateko į rankas tokia, kuri iš tikrųjų sužavėtų, tačiau esu tikra, kad jei būtų parašyta knyga, pasakojanti Veronikos Grumbinienės išgyvenimus ir prisiminimus, ji tikrai turėtų milijoninį tiražą. Moters gyvenime vyrauja kone visos spalvos ir svarbiausia – apie viską ji kalba nuoširdžiai ir atvirai. „Praklentai gražus vyras buvo…“, – apie akį jai išmušusį tardytoją sako Veronika. Itin pagarbiai ir išdidžiai kalba moteris ir apie vokiečius, pas kuriuos arkliu per visą Lietuvą nukeliavo, bėgdama nuo „lapsardokų (nevalyvų, surambėjusių žmonių) ruskių“, deja, taip ir nepatekusi į Vokietiją, nes likus 10 km iki tikslo, buvo perimta rusų kareivių. Ir tai toli gražu – ne visi 1920 m. sausio 1 d. gimusios Veronikos nuotykiai.
Veronika Grumbinienė (Gaižutytė) – ne šiaip senolė, jaudinanti ir graudinanti savo amžiumi, priešingai – disciplinuotos, kariškos laikysenos moteris verčia pasitempti, todėl ir pasakoti apie ją negali įprastai, graudulingai, perdėtai jausmingai. Kodėl ją Dievas sutvėrė būtent tokią, o ne kitokią, jis vienas težino, bet jei leido jai taip ilgai gyventi, vadinasi, yra tam priežastis, o mes, savaime suprantama, būdami ne tokie kvaili, turėtume tuo pasinaudoti, bendraudami su šia ypatinga moterimi.
Veronika gimusi, augusi ir tebegyvena dar jos prosenelių Gaižučių statytuose namuose Gineitiškio k., Linkmenų sen. Sunku besuskaičiuoti, kiek pirkelei metų, bet, žinoma, pačioje sodyboje yra ir daugiau naujesnių, ir visai naujų statinių. Moteris įsikūrusi kambarėlyje, pro kurio langą matyti už kelių dešimčių metrų tyvuliuojantis Pakaso ežeras, o kitame jo krante – baltuojanti Kirdeikių bažnyčia. Ant stalo – šūsnys laikraščių, daugybė knygų. „Visą gyvenimą labai daug dirbau, ūkiškai gyvenau ir savo tėvų šeimoje augdama ir jau turėdama savąją, todėl skaityti knygas vis nebuvo laiko. Žinoma, prenumeruodavau visus leidžiamus laikraščius ir žurnalus visais laikais, nes negalėjau ir nemokėjau kitaip. Bet dabar perskaitytos visos Kirdeikių bibliotekos knygos ir net pažįstamų ar giminaičių parūpinamos. Dabar knygos ir pasivaikščiojimai po mišką man – visas gyvenimas. Jūs gi supraskite, kad mano kartos žmonių nebelikę. Broliai, seserys, mano jaunystės kaimynai išmirę, o jaunimas ir yra jaunimas, mūsų nebesieja prisiminimai, drauge patirti išgyvenimai“, – sako Veronika.
Sulaukusi šimto metų, moteris kasdien eina apsivaikščioti, užlipa į gana ilgą ir aukštą Šiliniškės kalną, ten turimoje savo vietelėje pasimeldžia, apžvelgia apylinkes, ir kitu šlaitu nusileidusi, grįžta namo. Prausiasi senolė iki šiol tik pirtyje, jokių kitokių patogumų namuose nėra ir jai jų griežtai nereikia, valgo viską, kultūringai, naudodamasi peiliu ir šakute, dėl sveikatos suvartoja vyno ar kokio stipresnio gėrimo taurelę su dukromis, o esant bent mažiausiai progai, traukia dainas.
„Mūsų namuose – lyg kokiame viešbutyje – nuolat sukosi žmonės, žvejai, kunigai, mokytojai, gydytojai, dailininkai, kiti menininkai. Žinoma, čia nebuvo kažkokių mužikiškų išgertuvių, priešingai – visi daug bendravo, dalijosi įspūdžiais, žiniomis, o vakarodami visi be išimties dainavo. Dainos – savotiška šių namų vizitinė kortelė. Kelios kartos tokios pačios. Štai jums akivaizdus pavyzdys – mamos sūnėnas Rimantas Klimas. Jis taip pat visur su dainomis“, – pasakoja jaunėlė dukra Regina.
Bebaigdama trečią dešimtį, Veronika ištekėjo už vyro Stepono iš Zarasų krašto. Kadangi buvo sunkūs laikai ir iš jo šeimos, anuomet gerai gyvenusios, buvo atimtas dvarelis ir žemės, tai vyras Steponas atsivedė paskui save čia visą didžiulę šeimą. Draugiškai gyvenant, vietos užteko visiems. Deja, netrukus Steponas, kaip ir jo seserys partizanų ryšininkės, buvo suimtas ir išvežtas į lagerį Norilske. Steponas Grumbinas, pravarde Audra, kurį laiką buvo Lietuvos partizanų Lokio rinktinės vadu, kol 1948 m. kovo 19 d. jo nesuėmė. Veronika buvo likusi su ką tik gimusia dukrele Jūra ant rankų. Moteriai keletą metų teko taip pat slapstytis su mažu vaiku po apylinkes, siekiant išvengti kalėjimo, mat ir ji buvo įtariama padedant partizanams. Vieną dieną, jai atėjus į namus padėti mamai, visa sodyba buvo apsupta ir ji sulaikyta. Kelias savaites tardyta ir, pritrūkus įrodymų, paleista. Taip viena augino dukrą daugiau nei dešimtį metų. Bet, pasak dukros Jūros, namuose niekada nestokota duonos.
Mirus Stalinui ir į namus grįžus vyrui, gyvenimas tapo kur kas mielesnis. Veronikai buvo per 40 metų, o pirmagimei 14, kai šeimoje vėl sukrykštė kūdikis, gimė jaunėlė Regina.
Visą gyvenimą Veronika gyveno ūkiškai, daug dirbo, bet sunkus darbas nepaliko jokių pastebimų pėdsakų. Tiesi laikysena, tvirtas ir giežtas charakteris, taiklus humoras labiau primena inteligentišką, išsilavinusią asmenybę. Kita vertus, visą gyvenimą bendraujant su aukštuomenės žmonėmis, skaitant spaudą, sekant pasaulio naujienas ir plačiai žvelgiant į pasaulį, įgyjamas įvairiapusis ir kur kas gilesnis išsilavinimas. Ne visada ūkis ir gyvuliai trukdo tobulėti asmenybei, o parkeris ir kostiumas su kaklaraiščiu suteikia proto ir išminties.
Daugiau įdomių ir neįtikėtinų Veronikos Gumbrienės gyvenimo detalių sužinosite pažiūrėję Ignalinos TV laidoje „SAVAITĖ“ 2020-01-19, o kartojimą bet kada žiūrėkite www.ignet.lt
Ignalinos TV nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!