Sausio 13-oji – tai tautos vienybė, atminimas, laisvė. Ji reiškia kovą už savo laisvę. Tai Lietuvos šventė, Pergalės diena. Šiemet ją minėjome 29-ąjį kartą. Žmonėms, besirenkantiems į šios dienos minėjimą Krašto muziejuje, įsegta po neužmirštuolės žiedą, pastaraisiais metais išpopuliarėjusį simbolį prisiminti keturiolika žuvusių tą sausio 13-osios naktį, kai Sovietų Sąjungos kariniai daliniai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tada buvo dar sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Nors sovietų kariams pavyko užimti televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato. Sugiedotas Lietuvos himnas, žuvusieji už tėvynės laisvę pagerbti tylos minute.

Krašto muziejuje pagerbti mūsų krašto laisvės gynėjai, apdovanoti Sausio 13-osios medaliais (į minėjimą jų atvyko septyni), klausytasi jų prisiminimų, skaityti atsiųsti kitų rajono žmonių, dalyvavusių tuose įvykiuose, prisiminimai. Muzikavo ir dainavo Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai. Skambėjo styginių kvarteto atliekama muzika, Birutės Paukštienės ir Aldonos Čeponienės dainos.  

„Sausio 13-osios įvykiai ir beginklių žmonių iškovota pergalė mums primena, kad turime kuo didžiuotis ir džiaugtis“, – sakė renginio vedėja muziejininkė Agnė Skunčikaitė. Ji perskaitė ignaliniečio Arvydo Rastenio ir Cicėnų šeimos iš Dūkšto prisiminimus. Štai A. Rastenio šeimoje tuomet augo trys mažametės dukros. Kai jis tą naktį susiruošė vykti į Vilnių, žmona bandė paslėpti batus, kad nevyktų į nežinią. Arvydas išvyko. Vilniuje dar nebuvo sudžiuvęs žuvusiųjų kraujas. Tačiau, kaip prisimena Cicėnai, stebino vyraujanti žmonių ramybė ir vienybė. Jokios panikos.

Krašto apsaugos struktūrų rajone kūrėjas Arūnas Grabažis ginti Parlamento su draugais vyko savo žiguliais. Sako, labiausiai bijojo jo žmona, tačiau nė karto, nors tomis dienomis važiavo dažnai, jo rusai nesustabdė. „Žmones, ypač jaunimą, suvienijo aukos ir kraujas. Ir po trisdešimties nepriklausomybės metų kartais dar išgirstu, kad kadaise, prie sovietų, buvo geriau. Mane, kai pagalvoju apie gyvenimą sovietmečių, net nupurto. Laisvę patvirtinome savo drąsa ir ryžtu, saugokim ją ir savo Tėvynę.“

Muziejaus direktorė Renata Veličkienė tuo metu studentavo Vilniuje. Papasakojusi savo atsiminimų apie tas dienas, ragino: „Neužmiršdami, kas mums iškovojo laisvę, gyvenkime dabar: dirbkime, kurkime, mylėkime Lietuvą…“

Savo prisiminimais pasidalijo rajono meras, kuriam tuomet buvo septyneri, kaip jis, išgirdus apie įvykius Vilniuje, su tėvais naktį iš Ignalinos miškų vyko į Vilnių. Tas dienas prisiminė ir tuometis Parlamento gynėjas Vytautas Potapovas (dabartinis „Kompatos“ direktorius). 

Meras pasveikino dalyvavusius laisvės gynėjus: Nijolę Nagurnaitę, Arūną Domininką Grabažį, Albiną Gruzdį, Andrių Bandzą, Žilviną Aigirį Bulovą, Vytautą Potapovą, Artūrą Staniukaitį.

Laisvės gynėjus pasieniečių vardu pasveikino užkardos vadas Saulius Nekraševičius, linkėjęs dalintis atsiminimais, kad istorija būtų gyva. Dovanų laisvės gynėjams perdavė ir Seimo nario Gintautas Kindurys. Jas įteikė jo padėjėjas Enrikas Doviakovskis.

Pristatyta paroda „Kelias į laisvę. Lietuva 1988–1991 metais“ Renginyje dalyvavo ir šių  istorinių nuotraukų autoriai Zenonas Nekrošius ir Virgilijus Usinavičius. Fotografai dalijosi jausmais, kuriuos išgyveno svarbiausių Lietuvai įvykių sūkuryje. „Tomis dienomis mažai miegojome, teko bėgti ir prieš tankus ir tarp jų. Kadangi viskas vyko tamsiai, tai fotografavome su blykstėmis, o žmonės mums sakė: saugokitės, į blykstes šaudo…“ Fotografams padėkota už parodą ir galimybę ignaliniečiams dar kartą pažvelgti į laisvės kelio ženklus, įamžintus žmonių veiduose, akyse. Nuotraukose ne tik tos nakties vaizdai, bet ir Sąjūdžio mitingų šimtatūkstantinės minios, kiti to laikmečio fotoliudijimai. 

Autoriaus nuotr.