Skip to content

Ignalinos bitininkų bendrijoje – išskirtinis susitikimas

Lina RAGINYTĖ

„Be bičių Lietuvoje nebūtų net duonos“, – teigia Ignalinoje viešėjęs Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Algirdas Amšiejus, daugeliui pažįstamas kaip charizmatiškas, viešojoje erdvėje (TV laidoje „Svajonių sodas“ konsultantas) patarimų ir aštrių komentarų nešykštintis sodininkas profesionalas. Tačiau šįkart Ignalinos VVG iniciatyva, dalyvaujant tarptautiniame projekte „Bitės-Medus-Duona“, bitininkystės guru doc. Dr. A. Amšiejus aktyviausiems rajono bitininkams pasakojo apie XXI a. iššūkius. „Charizmatiškasis lektorius taip mėgsta savo sritį ir taip aistringai apie ją pasakoja, kad nepalieka abejingų ir visada yra labai laukiamas kiekvienoje bitininkų bendruomenėje“, – teigia Ignalinos VVG atstovai.

Apie medų ir bites 

„Bitininkystė yra tokia sritis, kad pasakoti apie ją nuobodžiai būtų tiesiog neįmanoma. Bitininkystės situacija Lietuvoje šiuo metu, sakyčiau, yra katastrofiška. Tiesiogiai šios srities specialistų nerengia nė viena aukštoji ar aukštesnioji mokykla. O esamų bitininkų amžiaus vidurkis – 78 metai. ASU Agronomijos fakultete bitininkystė yra viena privalomųjų disciplinų, kituose fakultetuose – pasirenkamasis mokslo dalykas. Todėl ir stengiuosi jaunimą „užkabinti“, nes pats turiu ne tik teorinių žinių, bet ir daugiametės praktinio darbo patirties“, – sako A. Amšiejus. 

Bitininkas su šypsena pasakoja, kad vyrams, remdamasis bičių pavyzdžiu, laikas nuo laiko primenantis ir seną patarimą „nebūti tranais“, nes priešingu atveju rudenį teks mirti iš bado. Mat bitės žiemą tinginiaujančių savo vyriškos giminės gentainių nemaitina, o išmeta iš avilio.

Svečio teigimu, nerasi nė vienos bičių šeimos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip kita. „Jos nelygu žmonių šeimos – vienos darbščios, kitos tinginės, vienų higiena nepriekaištinga, kitos – apsileidėlės. Ir bitininko tikslas šiuo atveju su visomis šeimomis užmegzti „socialinį dialogą“, paprašyti „elgtis padoriai“. Kitaip tariant, visų  avilių spiečių elgesį reikia stengtis suvienodinti, nes tik tuomet darbe galima taikyti tam tikrą sistemą. Žodžiu, geras bitininkas turi būti ir psichologas, ir pedagogas, ir gydytojas, ir pareigūnas. Svarbiausia – dirbdamas su bitėmis privalai pamiršti visas savo problemas. Priešingu atveju spiečiaus nesuvaldysi“, – kalba pašnekovas.

A. Amšiejus save vadina bitininku eksperimentatoriumi, kuriam sunešto medaus kiekiai nėra svarbiausias bitininkavimo tikslas. „Tuos bičiulius, kurie išnaudoja bites ir vasarą specialiai vežioja į rapsų laukus, vadinu „medaus žmonėmis“. Bet juk rapsai – techninė kultūra! O aš esu selekcininkas, išvedinėju bičių linijas, kurios natūraliai būtų darbščios ir taikios. Turiu 7 anūkus ir nė vieno jų nėra sugėlusios mano laikomos bitės. Tiesa, sykį pačiam yra kliuvę, mat vežant pilną avilį duobėtu kaimo keliuku, šis sulūžo. Ir bitės, suprantama, supyko. Jei būčiau automobiliu nuvažiavęs toliau, kaimo gyventojus jos būtų užkapojusios. Laimei, netoliese buvo upelis, tad sėmiau rankomis kranto molį, išsitepiau  juo veidą, rankas ir bites susigaudžiau“, – ne vieną skaudų dūrį kainavusį nutikimą prisimena A. Amšiejus. 

Jis pripažįsta, kad bitininkystė, kaip verslas, iš kurio būtų galima pragyventi, yra sunkus ir rizikingas. „Tarkime, po lietingos vasaros daug kas manęs teiravosi, kodėl bitės sunešė tiek mažai medaus. O aš tokiu atveju klausiu: „Kiek kartų pats ežere maudeisi?“ Paaiškėja, kad kartą arba nė vieno. Tai kaip iš lietaus bitės galėjo medaus prinešti? Daržoves, esant reikalui, galima palaistyti ar pridengti, o bitės 100 proc. priklausomos nuo gamtos. Žymusis mūsų bitininkas Justinas Straigis yra suskaičiavęs, kad jos Lietuvoje vidutiniškai skraido 117 dienų per metus. Tad tik tokiais metais, kai oro sąlygos bitėms leidžia skraidyti 140 dienų, medų suka visi, kas turi bent avilį“, – aiškina bitininkystės žinovas.

Į klausimą, ar tiesa, kad kartu su nektaru ir pavojingų cheminių medžiagų parnešančios bitės į avilį gentainių nėra įleidžiamos, pašnekovas pateikia vienareikšmį atsakymą: tikrai taip. Tačiau, pasak jo, šiuo metu yra žemės ūkyje naudojamų fungicidų, kurie bitėms tiesiogiai nekenkia, todėl šių medžiagų vabzdžiai neatpažįsta. „Tokie chemikalai labiausiai pavojingi bičių palikuonims, nes lervutės yra ypatingai jautrios ir jos su jokia chemija absoliučiai nesugyvena. Galbūt ne visi žino, kad bitė turi medaus pūslę, kuria maistas, taigi ir užterštas, teka tiesiai į jos žarnyną. Tad jeigu pati bitė tesveria 100 mg, įsivaizduokime, kokia menka nuodų dozė ją pražudo. Galbūt ne visi girdėję ir tai, kad kai bitė receptoriumi paragauja užteršto maisto, automatiškai užsidaro jos gerklė. Įsivaizduokime, žmogus paragauja kokio „greitmaisčio“ ir paukšt – jo gerklė užsidaro. Beje, dar vienas bičių ypatumas – jos visą žiemą avilyje nesituština ir jų kūno svoris dėl to padidėja perpus. Joks žmogus tokios būklės nepakeltų“, – bičių organizmo pranašumą komentuoja pašnekovas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *