Skip to content

Pėsčiomis apkeliavęs 60 šalių, gyvenimui pasirinko Ignalinos kraštą

Lina RAGINYTĖ

Išeiti kovoti už savo šalį yra didvyriška, bet šiais laikais savo noru atsisakyti vartotojiškos kultūros įdiegtų vertybių yra kur kas didvyriškiau. Kita vertus, mūsų straipsnio herojus, trisdešimtmetis Vidas AMBRAZEVIČIUS, gyvenimui išsirinko vieną gražiausių šalies vietų, dažnai Lietuvos Šveicarija vadinamas Nevaišių kalno apylinkes Ceikinių seniūnijoje. Tad akivaizdu, jog žmogui ne tas pats, kur ir kaip būti, esmė – prioritetų ir vertybių santykis, suteikiantis komforto ir laisvės harmoniją. Tačiau vis tiek smalsu, kodėl būtent Ignalinos kraštas tapo Vidui atspirties tašku, į kurį sugrįžta vyras, kad ir kur bebūtų nukeliavęs. 

„Pirmiausia man patinka, kad čia ilgiausiai trunka ir būna šalčiausia žiema. Labai patinka man žiema. Kai studijavau Kaune, tai skubėdavau į namus Utenoje, kad dar galėčiau pasimėgauti ilgiau trunkančia žiema. Bet čia, Ignalinoje, žiema trunka ilgiau nei Utenoje, ir paprastai laipsniu kitu čia būna šalčiau. 

Bet, žinoma, daugiausia nulėmė pati vieta. Sykį pėsčiomis keliavau per visą Lietuvą. Atsistojau Vosiūnuose, ryčiausiame šalies taške, pažvelgiau į Baltarusiją, apžvelgiau apylinkes ir pasileidau į Nidą. Kadangi ėjau kiek įmanoma miškais ir laukais, patekau į šias apylinkes, užkopiau į Nevaišių kalną. Tai aukščiausia Švenčionių aukštumos vieta. Pribloškė vaizdai. Tada pamaniau, jei nuspręsčiau turėti savo namus, norėčiau, kad jie būtų būtent čia“, – pasakoja vyrukas. 

Panašiai viskas ir buvo. Prieš keletą metų Vidas ėmė ieškoti būsto. Ir rado kaip tik čia. Sodyba ir 7 ha žemės bei miško, kas jam, profesionaliam miškininkui, yra labai svarbu. Žinoma, prabangoje ir patogumuose gyvenančiam žmogui tai gali sukelti nemažai klausimų, bet Vidas tik nusišypso dėl tokio pastebėjimo. Vyrukas juokauja, kad nuo mažens jį mama vadino „ubagėliu“. Ir ne todėl, kad jų namuose kažko buvo stokojama. Priešingai. Tačiau Vidas nuo mažens nemėgo gausos ir gyveno minimalistiškai. 

Todėl ir dabar žmogus nesupranta, kodėl reikia apsikrauti begale visokių dalykų, tarnauti jiems, stresuoti dėl to, nes kiekvieną rytą įsijungęs TV ar internetą tu sužinosi, kad nuolat atsilieki… štai kokia nauja technika, naujos suknelės, nauji batai, nauji baldai, nauji automobiliai ir jei tu viso to neturėsi, tai juk nebūsi pasisekęs žmogus. Reklama varo pirmyn, o žmogus, vos vilkdamas kojas, vykdo reklamos užsakovų nurodymus, idant taptų kažkuo. Pernai išsiklojai trinkeles, o jau šį pavasarį jos nebemadingos ir neekologiškos ir t. t. Ir ką… lupa senas, meta lauk ir kloja naujas, idant būtų europietišku, madingu, ekologišku ir pasisekusiu. 

Vidas senoje sodyboje įsivedė savo tvarka. Ir pirmiausia jį džiugina tai, kad artimiausias kaimynas – už kalno. „Kai man reikia, mes pasikalbame, pasiklausiu ūkiškų konkrečių patarimų, pasiūlymų. Patarė, kaip pasikeisti senus rąstus, pasikeičiau. Padėjo pamatus kaimynas sutvirtinti, paaiškino ir patarė, kaip pečių susimūryti. Viską dariau pirmą kartą ir pasidariau. Elektros namuose neturiu, vanduo – tik šulinyje. Prausdamasis apsipilu šaltu vandeniu lauke ir jokių problemų. Maistą gaminu taip pat ant pečiaus. Šviečiuosi žvakės šviesa. Nesakau, šviesa, kaip tokia, yra geras dalykas. Bet aš pripratau gyventi taip ir man nereikia jos. Televizoriaus man nereikia, nes aš tikrai turiu, ką veikti. Šaldytuvas – nereikalingas. Maistą galima laikyti lauke, nes žiema, o vasarą valgau šviežius produktus iš savo daržo, kad nereikėtų savęs apkrauti papildomais rūpesčiais. Turiu puikius augintinius – bites. Man jos patinka dėl to, kad tinkamos prie mano gyvenimo būdo – išleidžia keliauti. Viskas mano gyvenime sutvarkyta taip, kad galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu. Kažkas gali pasakyti, kad aš gyvenu taip, kad neturiu kuo pasigirti prieš draugus ir panašiai. Tačiau aš į visa tai nežiūriu kaip į minusą ar gyvenimo trūkumą. Tuomet aš savęs ir kitų paklausiu: „O kas tau pasakė, kaip tu turėtum gyventi, keliauti? Kieno standartus tu priimi?“ Ir matau, kad žmonės net nesusimąsto, ko jiems reikia, ar tikrai reikia to ir kodėl to reikia. Dažniausiai „dėdė“ televizorius parodo, kaip reikia gyventi, ką reikia turėti, kad būtum „sėkmingas“ žmogus, giminaičiai ir kaimynai dar paantrina. Ir štai tu jau gyveni kitų gyvenimą, darbuojiesi dėl tau primestų tikslų ir svajonių taip ir nepajutęs savęs, nesupratęs kam aš čia atėjau. Daugiausiai pasitenkinimo suteikia ne „lengvas“, o tavo autentiškas gyvenimas“, – paaiškina Vidas. 

Vidas augina ir prižiūri mišką Zarasuose. Augina mišką pagal belgišką metodiką. „Esu miškininkas, įveisiu miško parką privačiam žmogui, kuris pakankamai nedideliame plote nori turėti įvairaus miško, savotiškas suformuotas bendrijas su visomis lietuviškomis medžių rūšimis: pušyną, eglyną, ąžuolyną, durpyną, šlapią, sausą lapuotyną su krūmais ir žoline augalija. Dar dirbu miškininku viename katalikų vienuolynui priklausančiame miške: iš naujo atsodinu mišką, kuriame daug metų nebuvo vykdyta ūkinė veikla ir prižiūriu medžius, kad šie užaugtų. Mano darbai sudaro maždaug trečdalį etato, visą kitą laiką galiu keliauti arba kurtis savo sodyboje. Ir pats kuriu šiek tiek unikalesnį savo mišką su tokiomis medžių rūšimis, kurios Lietuvoje natūraliai neauga, bet jei pasodini, užauga. Taigi, auginu paprastąjį buką, platanalapį klevą, plaukuotąjį ir burgundinį ąžuolą, iš Kaune surinktų gilių įveisiau bekotį ąžuolą, kurio pavadinimas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, dar pas mane sklype auga taip pat nykstanti dygioji slyva, kurią padauginau, išplėčiau augimo plotą, iš Suomijos atsivežiau labai gražios lajos korėjinį klevą. Norėčiau, kad atėjęs į tokį mišką jausčiausi tarsi nukeliavęs pora tūkstančių kilometrų link centrinės Europos, kaip Prancūzijoje, Vokietijoje“, – pastebi pašnekovas.

Darbas sutvarkytas taip, kad jis turi kelis mėnesius poilsio, namuose viską galima palikti vos užrakinus duris keliems mėnesiams, bitės taip pat ramiai miega… O tie mėnesiai Vidui reikalingi tam, kad galėtų keliauti… 

Ir  keliauja Vidas taip pat neįprastai: pėsčiomis ir autostopu. Vyras sako, kad tai – ištisas menas, gyvenimo filosofija ir laisvė.

Pirmoji Vido rimta kelionė buvo autostopu į Latviją. Ir tada ratas užsisuko. „Keliaudamas Šiaurės Amerikoje pastebėjau, kad čia rūkoma labai daug marihuanos, sustoti ir parūkyti siūlydavo, galima sakyti, kas antro automobilio vairuotojas. Kartą pavėžėjo marihuanos plantaciją turėjęs vyras, kuris „žolę“ nešiojosi visur, sutikęs ką nors tai parduodavo, tai dalindavo nemokamai. Išvažiuojant jis sako man: „Žinai, aš tau galiu, va, į šitą maišelį prikrauti marihuanos – pats surūkysi, parduosi arba į maistą išmainysi.“ Kadangi mane policija kartais apieškodavo, nepaėmiau. Normalu, kad keliautojus su kuprinėmis kartais apieško“, – apie žmonių svetingumą pasakoja Vidas. 

Keliaujant, sako Vidas, komforto zona prasiplečia arba supranti savo silpnybes. „Keliaujant autostopu iš pradžių būdavo sunku pradėti bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, paskui tai automatiškai pereini. Antras dalykas – nakvynės įvairiose vietose. Po kiek laiko net azartą pagauni, kaip nakvoti kuo įdomiau, neišleidžiant pinigų. Iš pradžių miegi palapinėje miške, tada palapinėje miesto parke, tada parke be palapinės kur nors krūmuose. Arba hamake per audrą, kai, pučiant vėjui, galvoji, kad tik jis atlaikytų, antraip nukrisi į purvą. 

Studijuodamas miškininkystę, Suomijoje praleidau 4 mėnesius ir taip, pirmas dvi savaites gyvenau miške, vėliau suradau tokį tvartą, į kurį įlįsdavau per vieną skylę. Po kiek laiko ją atrado vaikai, viduje sukėlė netvarką, tuomet savininkas iškvietė policiją, kuri vieną vakarą, jau man atsigulus, apsupo tvartelį, įėjo su šunimis ir mane „supakavo“. To tvartelio savininkas taip pat studijavo miškininkystę tame pačiame universitete, pakalbėjus su juo, papasakojus, kaip kas, jis man leido toliau ten gyventi. Po kelių savaičių man paskambinęs pasakė, kad rado bendrabutį, kurio nuoma – 185 Eur mėnesiui, kitų užsienio studentams skirtų bendrabučių nuoma kainavo nuo 450 Eur mėnesiui. Anas variantas pasirodė geras, todėl apsigyvenau. 

Keliaudamas, didžiąją dalį naktų praleidau palapinėje miškuose. Savaitę gyvenau Didžiojo kanjono nacionaliniame parke, savaitę – Sekvojų nacionaliniame parke ir apie savaitę – Redwood nacionaliniame parke. Pasižiūrėti sekvojų buvo labai sena mano svajonė, paliko tikrai didelį įspūdį. Net negali suvokti, kad medis gali būti toks didžiulis. Sekvojos yra pirofilinė medžių rūšis, tai reiškia, kad joms labai patinka gaisras, kurio susidarymui jos specialiai kuria tinkamas sąlygas, mesdamos spyglius. Kai aplinkui esantys gaisrui mažiau atsparūs medžiai išdega, sekvojos atželia arba išdega tik jų vidus, kuriame net gali pasistatyti palapinę, nes ten būna apie 5 kvadratiniai metrai vietos. Aš nestačiau tik todėl, kad viduje nelygu, prikritę akmenų, šakų. Šiaip tuose miškuose negalima nakvoti dėl meškų pavojaus, bet aš vis tiek nakvodavau, negi už kempingą mokėsi? Kad meška neateitų į palapinę, visą maistą sudėdavau į maišą ir pakabindavau ant medžio šakos taip, kad galėčiau stebėti, kaip ji bando jį pasiekti, būtų įdomu. 

Vieną rytą sėdėdamas ir pusryčiaudamas ant akmens, išgirdau netoliese orą uodžiančią mešką. Aš ją pamačiau, o ji manęs dar ne, bet užuodusi maistą jau ėjo link manęs. Maisto atiduoti nenorėjau, todėl viską greitai susimečiau į kuprinę. Mačiau, kad ji manęs dar nepastebėjo, todėl atbulomis pasitraukiau, jau buvo arčiau kaip 100 metrų atstumas. 

Ten gyvena juodosios meškos. Jos ne tokios pavojingos, kaip grizliai, tačiau jei esi bailus ar kvailas, sudraskyti gali. Tokiai meškai pasileidus į tave bėgti, reikia stovėti vietoje ir ji prabėgs pro šalį. Jei išsigandęs bandai bėgti, ji užpuola. Į mane nebėgo. 

Čia, palei Ramiojo vandenyno pakrantę, auga visžalė sekvoja. Šiai sekvojų rūšiai priklauso aukščiausi pasaulio medžiai, kurie dar ir įeina į seniausiai Žemėje gyvenančių sutvėrimų kategoriją. Šie medžiai gali užaugti virš 100 metrų aukščio. Palyginimui – aukščiausi medžiai Lietuvoje siekia 40 metrų. Įdomiausia tai, kaip sekvojas nuo iškirtimo (tuo metu ten vyko intensyvus miškų ūkis, matyt, ir dabar vyksta) saugo žmonės. Jie medžius gina, juose pasistatydami namukus, kuriuose gyvena. Miško kirtėjai medžių, kuriuose yra apsistoję žmonės, nupjauti negali, todėl gyventojus iš ten bandoma visaip iškrapštyti, o tie gindamiesi ant jų mėto šūdų bombas. Taigi, vyksta toks karas“, – pasakoja Vidas.  

Mes taip įpratę niurnėti, skųsti ir keiksnoti patys savo kraštą, kad kai išgirstame, jog kažkam jis patiko, akimirksniu pradedame įtarti kažką negero. Ieškome kabliukų, esamų ir menamų priežasčių, kodėl taip ir kur čia šuo pakastas. Vienas per kitą stengiamės išsiaiškinti skandalingą paslaptį. O kad kažkam mūsų kraštas iš tikrųjų atrodo gražus, kad kažkas jį pamilo tokį, koks jis yra, nė vienas už jokius pinigus nepatikėsime. Gal ir nereikia. Svarbiausia – kad Ignalinos kraštą atranda vis nauji, kūrybingi, intelektualūs, pozityviai mąstantys ir idėjų turintys žmonės. Kaip kartą sakė peliukas Surskis, visai neblogai būtų, jei didžioji dauguma emigravusios „masės“ ir liktų ten, kur išvažiavo, o jų vietą pakeistų geros kokybės ir aukštos prabos „produktas“. 

Visą pokalbį su Vidu Ambrazevičiumi galite pažiūrėti Ignalinos TV laidoje „SAVAITĖ“. 

Ignalinos TV ir Vido Ambrazevičiaus asmen. nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *