Minėti šventos Agotos dieną žmonės rinkosi Šiūlėnų senųjų amatų centre. Tradiciškai savo pagrindinį maistą – duoną – mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų. Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Savo duonelę šiūlėniškiai pašventino sekmadienį Kačergiškės šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje. 

Tradicijas pristačiusi centro vadovė Marijona Lukaševičienė pasakojo, kad parsineštą iš maldos namų duonelė žmonės laikydavę namų palubėje, gabalėlį jos taip pat būdavo įkasdavo po namo pamatais arba padėdavo ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų – gaisrų, vagysčių, ligų…

„Šv. Agotos duona būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau – į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtų…

O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Vairuotojai jos vežiojasi savo mašinose“, – pasakojo Marijona. 

Kalbėdama apie tradicijas ir papročius, renginio vedėja priminė ir žiauriai nukankintos Agotos istoriją: „Ji gimė Sicilijos Katanijos mieste gyvenusių turtingų romėnų šeimoje. Merginos tėvai buvo krikščionys ir savo dukrą auklėjo krikščionybės dvasia.

Deja, tai buvo laikai, kai krikščionys imti žiauriai persekioti, kankinti ir žudyti. Tačiau, net ir tą žinodama, Agota panoro tapti Kristaus sužadėtine ir visiškai pasišvęsti Dievo malonei. Ji kreipėsi į Katanijos vyskupą, kuris, pritardamas jos norui tarnauti Viešpačiui, uždėjo ant jos galvos raudoną gobtuvą. Tokius galvos apdangalus dėvėdavo tais laikais krikščionybei pasišventusios merginos.

Deja, patrauklią merginą pastebėjo tuometinis Katanijos miesto prokonsulas Kvintijanas. Užsigeidęs Agotos, ėmė ir apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu. Tai buvo tais laikais įprastas krikščionims taikomas apkaltinimas, leidęs merginą suimti ir atvesti į Pretorijaus rūmus. Ten visokiais būdais mėginęs ją suvilioti prokonsulas patyrė fiasko, tačiau, būdamas atkaklus, nusprendė palaužti merginos pasipriešinimą.

Kvintijanas pasikvietė garsią to meto kurtizanę Afrodiziją, kad ši padarytų merginą labiau prieinamą. Ši pradėjo ją kviesti į įvairiausius pokylius, kupinus amoralių linksmybių, visaip kitaip skatinti ją elgtis laisviau, tačiau mergina buvo nepalaužiama. Prokonsulas dėl to dar labiau įsiuto ir patraukė merginą į teismą. Agota buvo žiauriai kankinama, jos kūnas plėšomas į gabalus, tačiau savo religinių įsitikinimų neatsisakė. Galiausiai Kvintijanas įsakė ją sudeginti ant karštų anglių. Krikščionė buvo sudeginta 251 m. vasario 5-ąją, jos egzekucijos dieną įvykus dideliam žemės drebėjimui. Sugriuvus daliai Pretorijaus ir žmonėms patekus po griuvėsiais, kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Juolab, kad lygiai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Tąsyk daugybė krikščionių (o ir pagonių) nuskubėjo prie Agotos kapo, ant kurio gulėjo prieš metus lauže nesudegęs velionės gobtuvas, paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos. Ji iškart nustojusi veržtis.“

Susirinkusieji į šventę ne tik gavo proga pakeliauti po krikščionybės istorijos labirintus, bet kai kurie pirmą kartą pamatė duonos kepimo apeigas, užuodė kepančios duonutės aromatą.

Vyriausiosios krašto kepėjos Emilija Rastenienė ir Aldona Čepulienė atskleidė savuosius receptus. Šios moterys jau nebekepa duonelės, leidžia tai daryti jaunesnėms. Šiūlėnų krašte gardžią duonutę dabar kepa Rimutė Jasiukiancienė, Aldona Kurkiancienė. 

Kiekviena šeimininkė turėjo ir turės tik savo pačios sugalvotą receptą ir kiekvienos duonelė – savaip gardi. Į šventę atvykusi Zita Raketienė iš Gilūtų, čia pat pademonstravo, kaip šiandien moterys, net neturėdamos krosnies, kepa duoną. Pasak, Zitos, suformavus kepaliuką, būtina pažymėti keturias pasaulio šalis simbolizuojantį kryželį ir neapversti duonos, idant pasaulis neapsiverstų ir melas netaptų tiesa. 

O susirinkusių būryje žodis po žodžio ir pasklido vyrų paslaptis. Pasirodo, nuo senų laikų žmonės žinojo, jog norėdamas būti sveiku ir vaisingu, vyras turėtų valgyti ruginę duoną ir kitokius gaminius iš rugių. Šeimininkės susirūpinusios savo vyrais, ar planuojančios turėti palikuonių, turėtų paskubėti… įsigyti ekologiškų rugių. Jų dar kelias tonas turinti M. Lukaševičienė. 

Į šventę paskanauti ką tik iškeptos naminės duonos atvyko ir rajono mero pavaduotojas Manfredas Žymantas bei Naujojo Daugėliškio seniūnas Gintautas Ruseckas. 

Pačios stipriausios, kūrybiškiausios, draugiškiausios yra tos bendruomenės ir šeimos, kurios kartu mini šventes ir išlaiko savo senelių, prosenelių tradicijas bei papročius. Tradicijų puoselėjimas suartina tautą. Jeigu būsime vieningi, ne tik smagiau švęsime, bet ir įveiksime visus sunkumus.

O neseniai susibūrę Mielagėnų krašto „Dainoriai“ džiuginę susirikusiuosius, sako, kad dar lengviau ir smagiau bus, jei visada lydės daina.

Reportažą apie šventę žiūrėkite Ignalinos TV laidoje „SAVAITĖ“ 2020 02 09, o laidos įrašą rasite internete adresu: www.ignet.lt

Ignalinos TV nuotr.