Neparašysime taisyklių, kaip derėtų švęsti šventes. Kiekvienas jas susikuria savo galvoje. Kažkas šoka ir dainuoja, kažkas piešia ir kuria eiles, dar kiti keliauja ar… gardžiai valgo. Rimšės miestelio gyventojai Vasario 16-ajai suteikė intelektualaus, šviečiamojo atspalvio, padabindami jį sodria meno gama. 

Su rimšiškiais Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šventė signataras Česlovas Juršėnas, rašytoja Dalia Savickaitė, rajono tarybos nariai Edita Brukšuvienė, Vytautas Sakalauskas, Svetlana Panavienė (renginio organizatorė), tarybos sekretorius Vilius Cibulskas bei seniūnė Tatjana Jarutienė, Meikštų dvare įsikūrusio Priklausomybių reabilitacijos centro vadovas Mindaugas Survilas ir nuostabieji Didžiasalio „Hercogai“.

Akto ištakos

„Man smagu po keleto metų pertraukos tokios šventės išvakarėse būti su Jumis. Džiaugiuosi Jūsų džiaugsmais ir gerais darbais. Linkiu, kad viskas gerai klostytųsi Jūsų vaikams, anūkams ir proanūkiams. Štai mano atlape – širdelė. Ją vakar įsegė Bezdonyse maža mergaitė nuostabiu vardu Severija. Aš tą širdelę turiu ir šiandien. Sakysite, kad šiek teik painiojasi dvi datos, bet, kita vertus, be meilės Tėvynei, be meilės mūsų artimiausiems ir mūsų gyvenimas būtų kitoks. 

Pakalbėkime apie Vasario 16-osios ištakas, apie Aktą, kuris yra mūsų tautos, valstybės pamatinis Aktas. Iš jo buvo išvesta ir partizanų 1949 m. deklaracija, iš jo mes išvedėme ir savąjį Kovo 11-sios Aktą. Ir jūsų įgaliotas aš buvau tarp tų 124, kurie balsavo už Nepriklausomybės atstatymo Aktą, už mūsų valstybingumo atkūrimą. 

Bet pradžių pradžia buvo prieš šimtą trejus metus. Valstybės Taryba ne iškart atsiardo ir pradėjo veikti 1918 m. Valstybės taryba atsirado konferencijoje, kuri buvo sušaukta 1917 m. Vilniuje. O iki to dar daug kas buvo.

Į tą konferenciją susirinko žmonės iš visos Lietuvos ir net iš užribio, bet… tik vyrai. Štai apie ką būtinai turime pakalbėti. Moterys buvo pakankamai aktyvios, besireiškusios jau XIX a. pab., o į konferenciją susirinkę tik vieni vyrai buvo vienaip ar kitaip pasiūlyti. Dauguma jų – kunigai. Kadangi ne tik į konferenciją, bet vėliau ir į Tarybą išrinkti vien vyrai, moterys protestavo. Tie protestai pastebėti, bet, ką jau padarysi…

O moterys „atsigrojo“ per 1920 m. rinkimus. Prieš 100 metų, kai jau valstybės Taryba apsisprendė, kad reikia rinkti Steigiamąjį Seimą (pirmąjį Paralmentą). Tada ir buvo aiškiai apibrėžta visuotinė rinkimų teisė. Būtent ta visuotinė rinkimų teisė ir yra ypatinga, nes kitur Europoje to dar nebuvo“, – sakė apie Vasario 16-osios ištakas kalbėjęs Č. Juršėnas.

„Pri niom“ (liet. – prie jo)

Įdomiais pamąstymais pasidalijo ir Meikštų dvaro Priklausomybių reabilitacijos centro vadovas Mindaugas Survilas. „Kai buvau mažas, ilgai visko nesuvokiau, neturėjau susidėliojęs vaizdinio. Sibiras man reiškė vieną iš gimtinių. Nors tautiškumas visą laiką buvo mano šeimoje. Turiu prosenelio pasą, kuris man kai kokia atspara visam suvokimui. Jame parašyta: „Simonas Švilpa. „Pri niom“ (prie jo): žena (žmona) Švilpienė, „deti“ (vaikai), – išvardinti visi – „lošadi“ (arkliai), – visi aprašyti – „služanka“ (tarnaitė) – aprašyta– ir „pastuch“ (piemuo) – aprašytas. „Etot dokument udostoveriajet ličnost Simona Švilpi i s nim možno transportirovatsa po vsej Ruskoj Imperiji (šis dokumentas įrodo Simono Švilpos tapatybę ir suteikia teisę migruoti po visą Rusijos Imperiją). 

Tai puikiai iliustruoja, kaip anuomet buvo vertinami žmonės. Ir ne tik. Bet žiūrėdamas į šitą pasą aš niekaip nesupratau, kas aš (mano giminė) esu, kas mano Tėvynė. Aiškiai suvokėme, kas yra Lietuva nuo 1918 m. iki 1939 m. Tačiau mano seneliai visada sakė: „Ne, Mindaugai, ne… mūsų Lietuva yra didelė ir laisva šalis, kurią buvo okupavę 123 metus. Ir tik 22 metus buvome laisvi…“ 

Šiandien lenkiu galvą prieš signatarą Česlovą Juršėną, kad jis turėjo pakankamai drąsos pasirašyti…“, – kalbėjo M. Survilas. 

Goštautų Rimšė

Žinoma žurnalistė, rašytoja, visuomenės veikėja Dalia Savickaitė pasidžiaugė, kad Rimšės kraštas – ypač turtingas. „Jūs turite pirmąjį šio krašto archeologą, kunigą Joną Žiogą, nes jis pirmasis čia kasinėjo ir viskas, kas atėjo į Lietuvą iš šio krašto – jo dėka. Archeologija – ne pretenzinga politika, ne įtakų veikiami metraštininkai, ji nemeluoja, o tai, ką atskleidžia – yra tiesa. Vėliau šis kunigas dirbo Šiauliuose ir visi jo Rimšėje surasti eksponatai yra būtent Šiaulių muziejuje. Aš prieš keletą metų tuo domėjausi, todėl kažkokiam drąsiam ir ryžtingam žmogui surasti pasiklydusius eksponatus ir sugrąžinti juos į Ignaliną būtų įdomus iššūkis. Juolab, kad Ignalina kalba apie būsimą muziejų, tai šitie eksponatai būtų turbūt patys vertingiausi…

Kitas dalykas – mes visi čia dabar sėdime didikų Goštautų žemėje. Ignalinoje gyvena viena iš jų palikuonių – Vanda Goštautaitė. „Anuomet, apie 1939-uosius, lietuviai buvo raginami važiuoti į Lietuvos paribius, teigiant, kad kai yra stiprūs paribiai – stipri ir valstybė. Taip Vandos tėtis, puikus kepėjas, su šeima iš Šiaulių krašto atsirado Ignalinoje, o pati Vanda, jau užaugusi, atsiųsta į Rimšę mokytojauti. Taip apsisuko Goštautų giminės ratas.

Vardan TOS

Bet šiandien noriu papasakoti, kaip lietuvaitės moters ir vokiečių karininko dėka Vasario 16-osios aktas atsirado Vokietijoje ir buvo paviešintas…“, – teigė D. Savickaitė.

Renginyje daug gražių padėkos žodžių nuskambėjo ir seniūnei Tatjanai Jarutienei, kaip moteriai, nešančiai ant švelnių ir gležnų pečių didžiulę atsakomybę. Pati seniūnė dėkojo krašto žmonėms ir ragino iš visos širdies gyventi VARDAN TOS. Už sutapimus ir aplinkybes bei pasaulio vėjams ir tūkstančius metų besikeičiantiems istorijos vingiams dėkojo tarybos narys Vytautas Sakalauskas.

Signataras Č. Juršėnas seniūnei ir Ilgių bendruomenei įteikė itin svarbius archyvinius Vyčio kryžininkų dokumentus, paragino įamžinti ir šį istorijos faktą. 

Po rimtų pokalbių, pasvarstymų ir pastebėjimų bei palinkėjimų, koncertavo neprilygstamas Didžiasalio vyrų ansamblis „Hercogai“, kurio smagiai muzikai neatsispyrė nei mėgstantys pritarti muzikantams, nei šokėjai. 

Autorės nuotr.