Kasmet vis labiau šiltėjant klimatui ir nykstant tikroms žiemoms, mūsų regiono sodininkams, moderniųjų augalų entuziastams, atsiveria galimybė išbandyti naujas vertingas augalų pasaulio kultūras. Šį kartą mėgstančius ir netradiciškai mąstančius entuziastus, norėčiau paagituoti pabandyti išsiauginti aktinidijų kivi veislės.
Daugeliui sodininkų gerai žinomos margalapės aktinidijos, kurių daug veislių išvedė V. Paukštė, ir smailialapė aktinidija su žymiai stambesnėmis uogomis. Tai labai vertingos uogos, kurias daugiausia kultivuoja sodininkai mėgėjai. Prekybos tinkluose šių aktinidijų uogų praktiškai nematome. Bet užtat visuomet rasime kivių. Pasaulyje jų užauginama daugiau nei 4 milijonų tonų, iš kurių daugiau nei pusė tenka Kinijos augintojams. Aktinidijų gentyje apie 75 rūšys paplitusios Pietryčių Azijoje. Stambiausias uogas (iki 30 g) turi kininė aktinidija, kuri plačiai išplitusi kalnuotose Kinijos provincijose. Patekusi į N. Zelandiją ir jų šalies selekcininkams ,,padirbėjus“, buvo išvestos stambios (iki 100 g ir daugiau) pramoninės veislės, gavusios pagal vietinio paukščio kivi vardą. Tai liana arba vijoklinis krūmokšnis iki 9 m aukščio. Žiedai kvapūs, pradžioje balti, vėliau pageltonuoja, dvilyčiai, nors moteriški žiedai turi kuokelines (vyriškas) žiedadulkes bet jos nevaisingos. Tai dvinamiai augalai. Uogos su smulkiais plaukeliais, minkštimas žalias arba gelsvas, sėklos labai smulkios, juodos arba tamsiai fioletinės. Sudygsta sėklos šilumoje per porą savaičių, pradeda derėti 4–6 metais, derlius – krūmo nuo 25 kg.
Ko reikia, kad ši aktinidija paplistų mūsų šalyje? Pirmiausia reikėtų selekcininkams padirbėti, kad ji labiau būtų atsparesnė šalčiui. Dabartinės kai kurios veislės ištveria šaltį iki -15 laipsnių (šią žiemą, ko gero, būtų puikiausia ištvėrusi). Gerai būtų, kad pavyktų ištvermingumą šalčiui bent pradžioje padidinti iki -20 laipsnių. Visos aktinidijos bijo ankstyvųjų šalnų. Taigi reiktų išvesti veislę, kuri kiek galima vėliau pradėtų vegetaciją. Visos aktinidijos ilgai brandina derlių, reikėtų veislės ankstyvo derėjimo. Ir dar gerai, kad būtų savidulkės, kas padaryta su margalape aktinidija. Iš pažiūros lyg ir nedaug tereikia korekcijų, kad turėtume mūsų klimatinei zonai derančių kivi aktinidijų. Matyt, mūsų selekcininkams nėra didelio noro išvedinėti veislių, pritaikytų mūsų juostai, nes pilna jų parduotuvėse atvežtų iš pietinių šalių. Žinoma, tai gali padaryti ir sodininkai mėgėjai, ne profesionalai. Prisiminkime vynuogininkystės pradininką Lietuvoje savamokslį A. Gailiūną, išvedusį apie 30 vynuogių veislių.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!