Skip to content

Nelaimėje žmogų pažinsi…

Janina PAULAVIČIENĖ

„Kartojasi gyvenimai, likimai, netektys, atradimai, vasaros ir žiemos, pavasariai ir rudenys, naktys, rytai ir vakarai. Ir tame laike žmogus ieško žmogaus, širdis – širdies. Kaip  žinia, visada reikia vienas kitam ranką ištiesti“. Kiek žmonių, tiek gyvenimų ir visi saviti, skubantys laike, su tikimybe šviesesniam rytojui, geresnei ateičiai. O staiga nubundi iš miego, išbėgi į gatvę tik su savimi ir… nieko daugiau. Daugiau tai, kad iš degančių namų gyvi išbėgo tavo brangiausi artimieji. Namus laižo liepsnos, palikdamos tik juodų degėsių krūvas. 

Kas šiuo metu tavo galvoje, mintyse? Vienareikšmiškai – stiprybė, kuri dar laiko tave ant kojų. Kaimynai aprengia. Išaušta rytas. Pagalbos einama į seniūniją, bendruomenę.  Surasti būstą, kad ir po baisios nelaimės, kuri gali ištikti kiekvieną, nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Miestelyje parduodamam butui pirkimo sandėris nepavyksta, nes šeimininkas išsimokėtinai parduoti nesutinka, pirkimui – nėra lėšų. Seniūnijos darbuotojai išklauso sveiku protu nesuvokiamas priešiškai nusiteikusių gyventojų  pastabas, pagristas išankstinėmis nuostatomis apie būsimus kaimynus, kurie turi silpnybę alkoholiui. Sunki būsto paieška tęsiasi. Miestelyje – apstu  tuščių namų. Bet  atmetami net trys variantai. Į būsto paieškos sunkumus be dvejonių atsiliepė tik Audzėja Marija Razmazovaitė. Užteko vieno – Dangutės, Tverečiaus seniūnijos darbuotojos, prašymo telefonu. Antruoju jau buvo derinama namo perdavimo nuomai diena. 

„O kodėl man išliejamos kartais džiaugsmo ašarytės? Man patinka sielos Dieviškas šauksmas, kai širdis meile žmonėms plaka. Kai lietus žiemą lyja. Man patinka, kai žvaigždės vidurnakty krenta. Man patinka, kai gyvenimas  pilnas prasmės“, – rašo moteris, įleidusi nukentėjusią šeimą į savo tuščią namą, kurį sunkiai statėsi prieš daugiau nei 40 metų, o iki to laiko gyveno menkoje trobelėje. Gyvenimo nelepinta, mačiusi elgetos dalią, patyrusi priklausomybės kančią, netekusi gyvenimo draugo, kuris susirgo sunkia liga, atjautė be pastogės likusius žmones ir džiaugėsi palaima savo širdyje, nes pagelbėjo, kuo galėjo,  nedvejodama suteikė  pastogę bėdoje. Dabar gyvenanti Mielagėnų Palaimintojo J. Matulaičio parapiniuose Globos namuose, kiekvieną dieną ten sutinka ir palydi su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu – už šilumą, skanų valgi, malonų, su meile aptarnavimą, saugumą, koplyčią, kur aukojamos šv. Mišios, tėvišką dvasininkų globą. 

„Kai tyliai į save žiūriu ir taurę atminties geriu, jos nepakeldama į šviesą. Kai nuotrupas žarstau, o tiesą vos  galupirščiais  liečiu. Laikus, vardus širdyje myluoju ir brangiausią savo turtą katytę prie širdies glaudžiu. O žmonės! Vienas kitam juodos ruginės duonos atriekim. Paskui po truputį, po grūdą išminties pridėkim. Ir būsim sotūs meile gimtinei, meile žmonėms“. Tai tekstas apie save nieko iš artimųjų neturinčios Audzėjos Marijos, gyvenančios Globos namuose kartu su augintine katyte. Pasigendama Tverečiuje šios darbščios Carito savanorės, bažnyčios choristės, pagalbininkės  parapijos tarnystėje, Tverečiaus krašto bendruomenės narės. Tačiau ramina tai, kad yra tokie Namai, kuriuose gyvendami žmonės džiaugiasi, galėdami saugiai pailsėti nuo buitinių rūpesčių, sunkių darbų, oriai džiaugtis gyvenimu senatvėje.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *