Skip to content

Visa tai mūsų kultūra

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Pakalbėkim apie kultūrą, juoba kaip tik knygų mugė baigėsi. Simboliška, kad ta proga galima kalbėti apie kultūrą kaip prekę. Menininkas gerai gyventi gali tik tada, kai jo gaminama prekė, šiuo atveju knyga, gerai parduodama. 

Vasario 16 d. miręs poetas Kęstutis Navakas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, trejus metus laukė, kada atsiras rėmėjas, kuris duotų pinigų jo knygai išleisti. Nesulaukė, ir Lietuvoje nėra ko tuo stebėtis. Kaip sako žinovai, Lietuvos knygų rinka maža, skaitančių poeziją dar mažiau, ir nėra ko tikėtis, kad poetas galėtų išgyventi iš savo kūrybos.

Taigi, poezija Lietuvoje nuostolinga. Parašei, paskui sumokėjai, kad išleistų. Kadangi pats neturi, vaikštai su ištiesta ranka po visokius fondus. Kodėl tie rėmėjai vienam greičiau duoda, kitam, nors ir premijuotam, špygą atkiša, sunku spręsti. Anksčiau aiškiau buvo: įkišai į knygą bent vieną, o gerai – trejetą eilėraštukų, šlovinančių Partiją ir Generalinį, ir tave leidžia. Dabar – partijų daug, jeigu didžiąją raide parašysi – Partija – niekas nesupras, ir po kiekvienų rinkimų gali tekti pavadinimą keisti… Žodžiu, poetams ne pyragai. Net juodai duonai neužtenka.

Prozininkai šiek tiek geriau jaučiasi. Bet vėlgi žinovai sako, kad iš knygų leidybos mažiausia dalis autoriui tenka, daugiau pasiima leidėjai ir platintojai. Ko norėti, jeigu Lietuvoje, kur rašytojai. ko gero. priskirtini socialiai remtinų asmenų grupei, 2017 m. duomenimis (vėlesnių neradau), sėkmingai darbuojasi 3191 leidėjas – čia įskaitant tuos, kurie užsiima dar ir kita veikla. O „grynų“ leidyklų, per metus išleidusių bent vieną knygą, 2018 m. buvo apie 510.

Prisipažinsiu, šis skaičius mane šiek tiek nustebino. Žinoma, Lietuvoje tiek rašytojų nėra, leidyklos išsilaiko, leisdamos užsienio autorių knygas. O iš vietinių „rašytojų“ populiarūs yra televizoriuose šmėžuojančių žinomų šliundrų pasakojimai apie nuotykius lovoje ar iš interneto nurašytų kulinarinių receptų rinkiniai. Jeigu jums kas padovanos tokį lietuvišką receptų rinkinį (manau, mažai yra tokių, kurie patys juos perka), būkite atsargūs: klaidų jose pakanka, gal nenusinuodysite, bet vidurius paleisti gali.

Bet turbūt populiariausios Lietuvoje yra knygos apie nusikaltėlius, sakysim, Daktaro nuotykiai laisvėje ir jo apmąstymai sėdint kalėjime. Simboliška tai, kad ir į knygų mugę kaip garbingiausia viešnia buvo pasikviesta knygos apie bene žiauriausią šių laikų nusikaltėlį narkotikų baroną Pablo Escobaro autorė, jo našlė Victoria Eugenia Henao. Simboliška ir tai, kad ne koks nors lietuvių ar užsienio rašytojas, o ji buvo vadinama mugės žvaigžde, ir prie jos staliuko visas keturias dienas driekėsi autografo laukiančiųjų eilė. 

Įdomu būtų sužinoti, kiek mugės rengėjams kainavo pasikviesti nusikaltėlio našlę ir ar už tą sumą nebūtų galima išleisti kad ir K. Navako knygos. Bet kam ta knyga reikalinga…

Ta proga galima prisiminti, kad į Prezidentūrą nebuvo įleista Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (tos pačios, kurios laureatas buvo ir K. Navakas) atsiimti ėjusi aktorė Viktorija Kuodytė. Jos nebuvo Kultūros ministerijos pateiktame sąraše, suprantama, nei tame egzemplioriuje, kurį turėjo apsauga, nei tame, pagal kurį apdovanojimus teikė Prezidentas.

Šis įvykis kai kam pasitarnavo proga apdergti Prezidentą ir Prezidentūrą: kaip čia Prezidentas nepamatė, kad sąrašas nepilnas, kaip čia apsauga nežinojo, kad V. Kuodytė yra laureatė, nepažino jos ir neįleido. Tai tapo gera proga nekalbėti apie kitus laureatus.

Kultūros valdininkų požiūrį į kultūrą rodo ne tik tai, ir netgi ne tai, kad sąraše buvo praleista vienos aktorės pavardė, o kad tame sąraše atsidūrė šiuolaikinio meno kūrėjos, kurių įrašyti niekas nepamiršo. Sakoma, kad tos kūrėjos išgarsino Lietuvą Venecijos meno bienalėje, pamirštant, arba nenorint pabrėžti, kad tai yra šiuolaikinio meno paroda. 

Po šito apdovanojimo menininkai (nepainioti su valdininkais) pradėjo svarstyti, kokią prasmę laikui bėgant įgaus Venecijoje parodytas kūrinys, kai „iš gatvės“ surinkti žmonės paplūdimyje dainuoja „operą“. Yra nuomonių, kad šį kartą menas buvo nuleistas iki „pliažo“ lygio, kuris dar žemiau, negu „plintuso“, lietuviškai (ne visi meno valdininkai lietuviškai moka) – grindjuostės lygis.

Gal nederėtų skubėti vertinti. Kai Neries pakrantėje buvo pastatytas 95,5 tūkst. litų kainavęs kūrinys, žmonių pavadintas „kanalizacijos vamzdžiu“, irgi kai kas sakė, kad šio meno reikšmė – kultūrai „vamzdiec“. Nežinau, ką tai reiškia, bet skamba įdomiai. Bet laikui bėgant paaiškėjo, kad šio vamzdžio autorius puikiai nuspėjo, kiek kanalizacijos vamzdžių, pilančių visokiausias srutas į mūsų (ne tik kultūros) vandenis, staiga atsiras mūsų gyvenime. Palaukime, gal paaiškės, kokią prasmę turėjo tas „pliažas“ Venecijoje.

Kanalizacijos vamzdis, paplūdimys, populiariausia knygų mugės autorė – visa tai mūsų šiandieninė kultūra.

Tv3.lt (Ruslano Kondratjevo) nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *