„Auginame sūnų, tad dažnai mums kyla klausimas, kaip elgtis su vaiku, kiek jam ko leisti ir kiek drausti, kad mažasis nepasijustų nemylimas?“

Iš skaitytojos laiško

Regina MAJAUSKIENĖ (Psichologė)

Yra vaikų, kuriems viskas galima. Ne sykį teko stebėti, kaip toks tėvelių numylėtinis įsiveržia į žaidimų aikštelę, stumdo kitus vaikus, garsiai šūkauja, o gimdytojai nė galvos nepasuka – tegu, vaikelis linksminasi. Būna ir kitokių situacijų – kai suaugusieji šoka pagal pyplio dūdelę – kur šis nori, ten eina, kur nenori – nekelia kojos. Žodis „ne“, kaip ir kiti draudžiamieji žodeliai, tokiose šeimose vartojami itin retai. Juk vaikas turi pažinti visą pasaulį, pilnavertiškai vystytis, neišsiugdyti kompleksų…

Dalis tėvų nežino, kaip elgtis su savo vaiku, kiek jam ko leisti ir kiek drausti, kad mažasis nepasijustų nemylimas. Savaime aišku, kad tai, kaip tėvai elgiasi su vaiku, daro įtaką visam mažojo žmogaus gyvenimui. Ar mylėti vaiką – reiškia leisti jam viską, ko šis užsigeidžia? Ar tėvai, nenupirkę naujo žaislo, nemyli vaiko? Kartais vaikai meilę sutapatina su materialiais dalykais, tačiau tai dažniausiai spekuliatyvus veiksmas. Iš tiesų, vaikas pasijus nemylimas tik tuo atveju, jei tėvai neskirs jam pakankamai nuoširdaus dėmesio, neras laiko su juo pabūti, kažką kartu nuveikti. 

XXI a. tėvų „liga“ – chroniškas laiko stygius, kai visos jėgos skiriamos darbui, buities gerinimui, finansinio pagrindo vaiko ateičiai kūrimui. Be abejo, tai svarbu. Tačiau daug svarbiau, kad vaikas jaustųsi mylimas. 

Yra tėvų, kurie vaikui leidžia viską, jie mano, kad draudimai traumuoja vaiką. Kiti teigia, kad vaikai turi būti matomi, bet privalo žinoti savo vietą. Pasak psichologų, abu šie auklėjimo būdai ydingi. Sveikiausias auklėjimo būdas – aukso viduriukas. 

Pastaraisiais metais Lietuvoje klesti „viskas galima“ auklėjimo kultas. Deja, tokia „laisvė“ smarkiai žaloja patį vaiką, be to, labai erzina ir kliudo kitiems žmonėms. Prie visų vaiko norų prisitaikantys tėvai savo atžalai daro meškos paslaugą. Kai visi gyvena taip, kaip norisi vaikui, mažylis lieka tarsi anapus realybės. Dėl vaikystėje patirtų emocijų, tėvų dėmesio stygiaus ,aukos vaidmenį prisiimantys tokio pyplio tėveliai (jų credo – dėl vaiko padarysiu viską, ko aš neturėjau), sukuria iliuziją, kad visas pasaulis pasirengęs derintis prie vaiko norų. Tačiau tikrovė – priešinga, tad kokį šoką patirs vaikas, kai paaugs ir turės savarankiškai žengti į pasaulį? Jis manys, kad visi privalo prie jo prisitaikyti, deja, taip nebus. Toks vaikas rizikuoja būti visuomenės nepriimtas, nesuprastas, gali atsirasti jausmas, kad tik tėvai jį supranta. Tad „viskas galima“ auklėjimas, nors ir malonus vaikui, ateityje jam tik kenks. 

Nederėtų pamiršti, kad ir auklėjime egzistuoja ribos: tarp leidžiu per daug ir draudžiu per daug. Tokia riba iš dalies galėtų tapti formulė – kol vaiko elgesys kitiems nekliudo (taip pat ir tėvams), viskas yra gerai. Tačiau, jei aplinkiniams elgesys trukdo, mažąjį derėtų pristabdyti. Juk nėra absoliučios laisvės. Kiekvieno mūsų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Perdėta laisvė „gadina“ vaiką – tokiu atveju reikėtų daugiau tvarkos, organizuotumo, drausmės. 

Svarbu suprasti, kad ribos – labai individualus dalykas. Jos nėra nekintamos. Ribos turi priklausyti nuo vaiko amžiaus, situacijos, tėvų būklės ir t.t. Idealu, jei ribos formuojamos derantis su vaiku, atsižvelgiant į jo interesus.

„Mylinčių – viską leidžiančių“ tėvų vaikai dažnai nežino savo elgesio ribų. Tokie vaikai vėliau susiduria su nemažais iššūkiais. Ir priešingai – per daug „ne“ girdėję  vaikai, kada tėvai bando juos apsaugoti nuo visko, kitaip tariant, nuo paties gyvenimo, užaugę gali likti labai priklausomi nuo aplinkinių, nuolat bijoti, kas ką pasakys arba nutrūkę nuo grandinės, išbandys viską „nuo iki“.

Tad nepulkime į kraštutinumus, ieškokime aukso vidurio, nustatykime vaikams aiškias ir suprantamas ribas, rodykime atžaloms daugiau dėmesio. Taip padėsime vaikams ugdytis ir tapti laimingesniais.

Fotolia nuotr.