Skip to content

Idėja Ignalinai Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga

Lina RAGINYTĖ

Sakoma, geriau klysti, negu visai nieko nedaryti. Mūsų miestas drauge su visa šalimi netrukus švęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Švęsime šiek tiek liūdnai, nes dėl grėsmių, apraizgiusių visą pasaulį, turime elgtis santūriau ir atsakingiau. Renginiai atšaukti, todėl galime tiesiog pagalvoti, ką ilgaamžiškesnio mes galime padovanoti savo miestui, idant čia šiandien gyvenantiems ir mūsų ateities kartoms būtų, švęsiančioms 100 metų jubiliejų, nebūtų gėda žiūrėti vieni kitiems į akis ir didžiuojantis ištarti: „Tai mūsų miestas, galingoje mūsų šalyje!“

Sukurkime miestui veidą

Nežinau, kaip jus, bet mane liūdina tai, kad Ignalina realiai neturi savo AŠ. Mūsų miestas neturi veido. Daugiausia, ką mes sugalvojame, tai pasidaryti tai, ką padarė kiti ir visa tai darome tiesiog chaotiškai. Namai statomi bet kokio stiliaus – nuo rąstinių iki betoninių pilių. Tvoros – nuo rąstinių kuolų iki aklinų metalinių skydų. O tik pravažiuojančiam pro Ignaliną arterine tarpmiestinio susisekimo gatve šiurpas eina, pamačius turgaus prieigas. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, vaizdas toks, lyg pasisėmus saują pinigų jie buvo išmėtyti kur pakliuvo, negalvojant apie miesto veidą, apie ateitį. Vienoje vietoje praeitį menantys Ignalinos senamiesčio pastatai, geležinkelis su senuoju parku, paminkliniai objektai, įamžinantys miesto istoriją, vienintelis dar kažkaip išsigelbėję senasis miesto parkas ir čia pat nesuvokiamas darinys – šiuolaikiškų vienkartinių medžiagų futboliuko stadionas, bebaigiąs nušiurti, o nuo jo besilupinėjantys kartonai draikosi po visą parką. Nežinau, kam dėkoti už sudarkytą Ignalinos senamiestį, bet dabar, matyt, ne tai yra svarbu. Esmė – ateitis. 

Žinant, kad vienaip ar kitaip Ignalina pradėjo kurtis prieš 160 metų, kai 1860 m. rugsėjo 4 d. pro ją pravažiavo pirmasis traukinys, davęs pradžią miestelio kūrimuisi, neriekia norėti kažin kokių legendų. Ir tada tie keli iki tol stovėję trobesiai, pastačius kelias dešimtis stoties statinių, šiandien išaugo iki miesto. Todėl mūsų senamiestis – Geležinkelio, Laisvės ir Smėlio gatvės. 

Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, ypač po to, kai 1950 m. Ignalina tapo rajono centru, miestą supančiose pelkėse ėmė stiebtis daugiabučiai. Šiandien mūsų daugiabučiai renovuoti, nors tai greičiausia kelių dešimtmečių džiaugsmas, nes, po šalyje renovuotų daugiabučių ekspertų apžiūros, kurios laukta metų metus, nustatyta, kad namai renovuoti neatitinkant reikalavimų ir tas grožis greitai vėl taps atsikarnojusia atgyvena ir prašysis naujos renovacijos…  

Retro Ignalina

Ignalinos TV kūrybinė grupė surinkusi daugybę medžiagos, įamžinusi galybę įrašų, net ir tų žmonių, kurių jau ir nebėra tarp mūsų. Ir tai puiki medžiaga darbui, visų mūsų darbui.  Apibendrinant mintį norisi pasiūlyti Ignalinai atkurti retro stiliaus senamiestį ir toliau ją auginti, puošti ir gražinti vieningu suderinimu. Daugiabučių rajonas su stadionais ir kitais šiuolaikiškais objektais, lai telieka toks koks jau yra, pakoreguojant želdynus. 

Pirmiausia, kur ir koks konkrečiai yra mūsų senamiestis, padėtų atskleisti vienas šitą reikalą gerai išmanantis žmogus Romutis Matkevičius, kuris parengtų detalų planą vos per 5–6 mėn. Turėtume kiekvieną sužymėtą namelį, jame gyvenusius žmones, veikusias įstaigas su visomis smulkmenomis, kiekvieną skverelį, kuriame vyko kažkas reikšmingo. Prie kiekvieno iš svarbių namų sudėję stilizuotas lenteles, senuosius atvaizdus, skvereliuose sukūrę senojo laikmečio tematinių vaškinių kompozicijų, atgaivinę ir apšvietę senąjį parką su atitinkam stiliaus žibintais ir suoliukais bei pastatę senąjį garvežį, ant mazutu kvepiančių stilizuotų bėgių, žiūrintį į Ignalinos stotį su naktį šviečiančiu į miesto pusę žibintu bei 12 val. vis sušvilpiančiu signalu, mes po truputį sukurtume miestui retro stiliaus veidą – miestą-muziejų, pasakojantį miesto, kurį kažkada kūrė ne tik lietuviai, bet lenkai, žydai ir rusai istoriją po atviru dangumi. Mūsų retro stiliaus skveruose ir stenduose atsiskleistų ne tik miesto, bet ir šalies istorija.

Galėtų mieste atsirasti ir senovinių automobilių ar motociklų nuoma, kurių mūsų žmonės taip pat turi. 

Žingsnis po žingsnio ir Ignalina galėtų stipriai pasikeisti, tapdama unikaliu ir išties patraukliu miestu, turinčiu kuo sudominti ir ką parodyti kitiems. Ji taptų nuolat tobulėjančiu ir besikeičiančiu kūriniu, patraukliu net tik vietos gyventojams, bet ir taip laukiamiems svečiams. 

Ar priims ir įvertins Ignalina šią tokią dovaną-idėją, nežinia, bet ji dovanojama tikrai iš širdies! Su švente Lietuva, su švente, Ignalina!

Nuotraukos iš dr. P. Rutkausko kolekcijos 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *