Skip to content

Labanoro girios (Kiauneliškio) kautynės

Valdas STRIUŽAS

Šiemet sukanka 75 metai nuo 1945 m. kovo 11–12 d. įvykusių didžiausių šiame krašte partizanų kautynių su NKVD kariuomenės daliniais. Labanoro arba Kiauneliškio mūšio liudininkas partizanas J. Aldusevičiaus prisimena. 

„1944 m. rugpjūtį prasidėjo pirmoji mobilizacija į rusų kariuomenę, kurioje niekas nenorėjo tarnauti. Nutarėme slapstytis pavieniui savo namuose, įsirengdami nedideles slėptuves. Gavę žinių apie gaudomus vyrus, greit vieni kitiems pranešdavome. Rugsėjo-spalio mėnesiais Krivasalio, Bendrovės ir kitų kaimų vyrai įkūrėme bunkerį Subiškio (Strazdiškio) miške. Mūsų buvo 30 vyrų būrys. Vadovavo psk. Antanas Krinickas-Romelis. Maisto neturėjome. Naktimis eidavome į namus ar pas kitus gyventojus jo parsinešti. Karo ir pokario metais žmonės gyveno sunkiai, bet padėti neatsisakydavo. Visada dar padrąsindavo.

Buvo lapkričio vidurys. Vadas Romelis vienąsyk pranešė, kad skubiai išsikeltume kitur, nes turi priešas pulti. Rusų kariuomenės įgula paryčiui puolė, deja, jau tuščią mūsų bunkerį. Pasitraukėme į Kiauneliškio mišką, šiškiniečių Margio bunkerį, kurio būriui vadovavo Vytenis-Apolinaras Juršys. Bet tenai buvo mažai vietos: jų pačių buvo apie 50 vyrų. Tad už kelių šimtų metrų vadai nutarė įrengti kitą bunkerį. Tris paras dieną ir naktį sunkiai dirbome, kasėme įšalusią žemę. Paruošėm mišką, pastatėm kampuose stulpus, nutašėm medžius. 2 m gylio, 10×8 m pločio bunkerį apipylėme 60–80 cm smėlio sluoksniu, apdėjom samanomis, pasodinome eglaičių, įrengėme dvi išėjimo angas. Margio bunkeryje buvo šaudymo angos. Mes manėme, kad tokias angas kautynių metu gali užpilti žemėmis. Aplink bunkerį iškasėme ir tranšėjas. Vienas sargybinis stovėdavo šalia, kitas – už 200–300 m. Bunkeris apšildomas: krosnis įrengta, kaminas. Kūrendavome tik naktį. Tačiau išlikti nepastebėtiems buvo sunku. Susidarė apie 60 partizanų būrys, prisijungė 20 vyrų iš Molėtų, Anykščių rajono. Būrys buvo gerai ginkluotas, turėjome 4 ar 5 kulkosvaidžius: 2 čekiškus, vokišką, rusišką „petelnę“, šautuvų ir daugybę šovinių. Aš turėjau vokišką, kurį pats susitaisiau.

Į mūsų bunkerį vėliau atvyko vokietis partizanas Richardas. Įdomi jo istorija. Drauge su kitu vokiečių karininku slapstėsi už Labanoro, vieno tvarto palėpėje. Turėjo du kulkosvaidžius. Kartą pro jų namą važiavo 12 automašinų rusų. Vokiečiai pradėjo šaudyti ir daug nukovė. Richardo draugas žuvo, o jis pats pabėgo ir vėliau pas mus pateko. Richardas buvo draugiškas, kalbėjo keliomis kalbomis. Sakydavo: „Neturiu nei tėvų, nei giminių – Lietuvoje aš gyvenu ir kartu kovosiu.“

Save vadinom vanagais. Tikslas buvo – laikytis. Rinktinės štabas buvo Labanoro girioje, Paluknyje. Iš ten žinias atnešdavo vadas Romelis: gaudavo iš štabo kasdien naują parolį. Mūsų bunkeryje buvo 3 skyriai. Skyrininkai – psk. Vladas Šerėnas, psk. Juozas Menčinskas, Erškėtis.

Kovo 10 d. išgirdom Vosiuliškės kaime, už kokių 3 km, šaudant. Vakare nuėjusi žvalgyba apklausinėjo žmones. Sako, lyg ir telefonistai: dėžių prisivežė, kabelių, izoliatorių. Iš tikro tik ant viršaus šitaip prikrauta, o viduj – šoviniai, vaistai, tvarsčiai, bet tuo metu nesupratom. Kaip ir nusiraminom. O tas po karo likęs vokietis lyg nujausdamas pasakė: „Ruskis šaudo, aš pripratęs, kare buvau – ryte jis bus čia.“ O dar prieš kelias dienas sargybinis matė keliu nuo Kiauneliškio į Vosiuliškę važiuojant rogėmis 3 žmones: du baltais kailiniais, rusų įgulos, ir vieną juodai apsivilkusį. Juodasis rodė į mūsų pusę. Kitą dieną virš bunkerių pasirodė lėktuvas.

Aš buvau virėjas. Kovo 11-osios ryte, gal 4 valandą, užkūriau ugnį, ruošiau pusryčius. Tik išgirdau pokšt – šovė į bunkerį, pradėjo daugiau šaudyti. Draugui Balanui-Broniui Avižieniui ir sakau: „Dabar tai pavalgėm, sotūs.“ Na, ką, įbėgom bunkerin. Visi sukilę, kas buvo, ir į apkasus. Kas ką turi, tas ir duoda, pliekia, šaudo. Čia jau rusai matosi, puola kariuomenė. Toks slėnis priešais buvo. Kai tik rusai įbėga, tai mūsiškiai kai duoda – anie nebesikelia iš šito slėnio. Kapoja, šaudo… O šalta, sniego buvo priversta. Pušelės nuo kulkosvaidžių kulkų tik virsta. Sakau, Antanai, dabar laikykis. Neatsilik nuo manęs, aš jau rausiu, mums vietos nėr. Buvome apsupti iš trijų pusių. Iš šitos pusės puola, o šiškinių Margio bunkeris toliau, už 300 m. Mūsų Kauno bunkeriu vadinosi. Ant miško kvartalinių sunkieji kulkosvaidžiai pastatyti. Rusams buvo klaidingos žinios perduotos, kad mūsų 400 yra. Iš tikrųjų tiek ir buvo, bet 200 partizanų buvo už keliolikos kilometrų, prie rinktinės štabo, Palsodės miške – dar 100, o mūsų Margio ir Kauno bunkeriuose – apie 120. Tad mus ir puolė apie 500 rusų. O kitą dieną pasipildė ir susidarė daugiau nei 2 tūkstančiai, gal ir daugiau.

Tai, sakau, Antanai, reikia bėgti. Aš švarką palikau, apsivilkau vatiniu. Ir pro vieną angą kyšt galvą – zvimbia tik kulkos, paskui pro kitą angą bėgau, šliaužiau pakalnėn. Žiūriu – vienas jau guli, nejuda. Toliau šliaužiu. Vienas sužeistas. Jonai, sako, pribaik mane. Na, pribaigt ne štuka, aš turiu kuo pribaigia. Šliaužiu tolyn, ten pasidarė didesnė uždanga. Aš susiriečiau ir bėgt pakalnėn. Kiti jau buvo nubėgę, aš vienas likęs, o kurie likę apkasuos, tai šaudo. Žiūriu – kareivis su kulkosvaidžiu. Aš nespėjau sudribti – perkirto. Sukapojo kumpius ir per kaulus. Tik nudegino. Na ir numetė mane ant sniego. Nugriuvau, anas irgi guli, sujudėsi – duos. Kareivis permetė kulkosvaidį į bunkerį. Aš koją pajudinau – juda, užkaito tik visa. Rusas antrą perbėgimą padarė. Aš pasikėliau ir raistan. Raistelin įbėgu – randu savo draugus. Tenai toks slėniukas: karklai, pušynas. Kai pylė nuo dviejų kvartalinių mums ugnis, apsupo prie ežeriuko. Ale duoda, tik žybsi ugnys karkluose. Kelias serijas subruko ir nutilo. Mes pasikėlėm ir bėgam. Persikėlėm per tokį kalniuką, per raistą, į Gatakiemį, per ežerą. Ten ant skrebų užbėgom. Kai bėgom pro Margio-Vytenio bunkerį, įspėjom juos, kad bėgtų, neatsilaikysim. Ten buvęs Tigro rinktinės štabo viršininkas Kirvis atsakė: „Šaudymo angos yra, ar neatlaikysim stribų puolimo?“ Būrio vadas Vytenis: „Norim su rusais pasišaudyti.“ Kauno bunkerio ginti liko 12–15 partizanų. Negalėdami atsilaikyti, iš apkasų subėgo į bunkerį. Pralaužus viršų, rusai metė granatas. Nespėja įmesti, kaip partizanai jas išmeta lauk ir jos sprogsta lauke. Saldutiškio saugumo vadas ltn. Maksimovas vėliau kalbėjo man: „Pasakyk, kokie drąsūs žmonės ten buvo, metam granatas, o jie išmeta laukan ir susprogdina?“ Tačiau kova buvo nelygi ir visi likę Kauno bunkerio partizanai žuvo. Aptilus kovai prie šio bunkerio, rusas leitenantas, gal pamanęs, kad visi žuvo, lindo vidun. Ten likęs gyvas kažkuris partizanas kakton rusą nušovė.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *