Europos Sąjunga parodė, kad gyventi iš vieno centro valdomame milžiniškame kolchoze gera buvo tol, kol viskas gerai, o kai užgriuvo bėda, vardu koronavirusas, paaiškėjo, kad kiekvienas tvarkosi savo ūkyje, nelaukdamas nurodymų iš aukščiau.

Tiesa, Vilnius dar žvilgčiojo į Briuselį. Dar buvo kalbų, kad gal reikėtų uždaryti sienas, bet tai reikia derinti, nes kitaip negalima. Bet greitai paaiškėjo, kad derinti nėra kada, kad Briuselio biurokratinė mašina dar nepaslankesnė, negu vietinė, lietuviška. Galų gale, kai pradėjo izoliuotis kiti, ir Lietuva nusprendė tai padaryti. Šį kartą nepanorėta būti pirmaisiais, matyt, atsakomybės pabijota.

Nors iš tikrųjų uždrausti keliones į šalis, kuriose užfiksuotas bent vienas susirgimas, reikėjo iš karto, kai tik pasirodė pranešimai apie susirgimus. Reikėjo sekti Kinijos pavyzdžiu – Kinija suvaldė koronavirusą drakoniškomis priemonėmis, visiškai izoliavusi dešimtį milijonų turintį užsikrėtusį miestą.

Bet tai demokratiškam pasauliui nepriimtinos priemonės. Demokratiškas pasaulis parsivežė iš Kinijos, išgelbėjo savo piliečius, bet nesugebėjo apsisaugoti nuo jų atgabento užkrato. Visiškai izoliuoti, karantinuoti juos kai kam pasirodė pernelyg sudėtinga, kai kam – per brangu, kai kam tai būtų buvęs žmogaus teisių pažeidimas.

Stebėjausi rašiniais Lietuvos portaluose, kai buvo skundžiamasi, kad nepagrįstai ribojama teisė keliauti, kad kiekvienas atsako už save, todėl – kur noriu, ten važiuoju… Noras parodyti, kad Lietuvoje gerbiama visokia nuomonė? Mano nuomone, skelbdami tokius rašinius, durnaliūgos darė nusikaltimą, nes Lietuvoje pakanka idiotų (galų gale, vadinkime viską tikraisiais vardais), kurie tiki viskuo, kas išspausdinta ar ką „pasakė televizorius“.

Šimtų, tūkstančių žmonių, grįžusių iš užsienio, karantinavimas būtų kainavęs pigiau, negu dabar kainuos visos šalies karantinavimas. Bet belieka tik pasakyti, kad svarbiausi dalykai buvo daromi pavėluotai, atsiliekant vienu ar ir keliais žingsniais.

Ar būtų reikalai susiklostę kitaip, jeigu tai nelabai ką veikusiai ir net dezinfekavimo skystį leisti gaminti tik po dviejų mėnesių žadėjusiai komisijai būtų vadovavęs ne ministras, o premjeras? Žinant Sauliaus Skvernelio ankstesnio darbo patirtį, galima manyti, kad greičiausiai taip. Bet vėlgi – dabar jau nieko nepakeisi.