Kai taip sparčiai keičiasi klimatas šiltėjimo linkme, mokslininkai (ir ne tik jie) kuria įvairiausius scenarijus, kaip keisis augalijos ir gyvūnijos pasaulis mūsų klimatinėje zonoje. Didelį postūmį davė ši nepaprasta, rekordiškai šilta žiema. Jos vidutinė temperatūra buvo 5,6 laipsnių aukštesnė nei daugiametis vidurkis. Tai pati šilčiausia žiema per visų laikų stebėjimus.

Visais laikais, kai nuo įvairiausių kataklizmų keisdavosi žemėje klimatas – galingų ugnikalnių išsiveržimų, asteroidų smūgių – pakitus staigiai klimatui, atitinkamai sureaguodavo flora ir fauna. Šiltėjant klimatui įsigali šilumamėgiai augalai ir gyvūnai, o šaltėjant klimatui – šiaurinių platumų gyvieji organizmai. Kas dabar prognozuojama mūsų klimatinei juostai? 

Jeigu taip toliau šiltės, baiminamasi, kad išnyks iš mūsų miškų eglės (23 proc. visų medynų ploto). Tai labiau šiaurinių platumų medžių rūšis. Jeigu taip atsitiktų, mes, ko gero, be eglių neliktume. Pasaulyje vien eglių rūšių priskaičiuojama apie 40 rūšių ir keletas hibridų, be to, yra daug atskirų rūšių dekoratyvinių veislių. Taigi mūsų savaiminei paprastajai eglei pakaitalų rastume gana nesunkiai. Mūsų šalyje paskelbtos 45 invazinės augalų rūšys, iš jų 3 – medžių rūšys (uosialapis klevas, baltažiedė robinija, vėlyvoji ieva – visos ateivės iš Š. Amerikos). 

Iš kultūrinių augalų mums neramu dėl rugių, kuriems klimatas darosi per šiltas, ypač, jei kartosis besniegės žiemos. Ruginę duona tektų kepti iš šiauriau esančių kraštų importuotų grūdų. Turėtų gerėti vis palankesnės sąlygos kultivuoti avinžirnius, jau nekalbant, kad dabar vis drąsiau auginami arbūzai, melionai, pradedami veisti pramoniniai vynuogynai.

O kokiems gyvūnams mūsų šalyje dėl klimato kaitos vis prastėja sąlygos? Tai baltiesiems kiškiams, žebenkštims, šermuonėliams. Nesant sniego dangai, žiemą jiems balta plaukų spalva yra pražūtinga, kad išgyventi. Nebent jie pradės nekeisti plaukų žiemai. Beje, tas atsitinka šiltoje erdvėje žiemą laikant žebenkštis (gal ir šermuonėlius). 

Daug kas pergyvena, kad į mūsų miškus grįš rudieji lokiai ir tada visi bijosime grybauti ir uogauti, kad apsigyvenę kelios dešimtys meškėnų išnaikins visus paukščius – tiek ant žemės, tiek uoksuose gyvenančius, kad keletas šakalų išpjaus visas avis ir pan. O kad valkatauja tūkstančiai benamių kačių, nelabai pergyvenama, kiek jos gamtai pridaro žalos. 

Bene labiausiai nustebino žinia, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 3d. invaziniu gyvūnu ES yra paskelbusi nutriją, kuri galioja visoms ES narėms. Visi vyresnės kartos žmonės prisimena, kai sovietmečiu buvo masiškai auginamos nutrijos kailiai keliavo po visą Rusiją, o iš delikatesinės mėsos lietuvaičiai gamino dešras, šašlykus, sveika mėsa maitino vaikus. Keista, kad šis graužikas, kilęs iš P. Amerikos, mūsų natūralioje klimatinėje juostoje praktiškai išgyventi nelabai gali, skirtingai nei ondatra. Esant vandens telkinyje ledo dangai, panėrusi po ledu, kelio atgal neranda ji ir paprasčiausiai gali nuskęsti. Žinoma, pietų Europos kraštuose ji gali tapti kenksminga, rausdama urvus, naikindama pakrančių augalus, taip pat ir kultūrinius. Visai tai praktiškai negresia nutrijai, jei ji laisvėje gyvens mūsų krašte. Jeigu jos ir prisitaikytų gyventi, mažėjant ledo sukaustytiems vandens telkiniams, tai būtų puikus medžioklės objektas, jei ne kailiui, tai delikatesinei mėsai. Belieka vienintelė išeitis – nutrijai reikia grąžinti naminio gyvūno statusą. Uždraudus kiaulių auginimą, avims ir ožkoms gręsiant masiškai sirgti invazinėms ligoms, vis gresiant paukščių marui, beliks pereiti prie svirplių auginimo. 

Klimatui šiltėjant, vis palankesnės sąlygos bus įvairiems kenkėjams, parazitams plisti. Tai pasakytina apie encifalitines erkes, joms bus idealios sąlygos plisti, taip pat liuzitaniniam šliužui bus patogu žiemoti ir daugintis. Dabar svarbiausia problema pas mus ir visame pasaulyje – kada bus pristabdytas koronaviruso  plitimas. Mes retai kada iš anksto ruošiamės galimoms grėsmėms, tik kai užklumpa didžiulė bėda, puolame visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis gelbėtis iš padėties.