Kada tik bevažiuotum pro Ceikinius į Mielagėnus ar iš jų, visada akys krypsta į laukinių žvėrelių aptvarą, kuriame jau keletą metų bėginėja labai dailūs žvėreliai. Regis, nieko ypatinga ten nevyksta, tačiau taip tik atrodo: 49 smalsūs danieliai bei atokiau įsikūrusios kelios dešimtys šalies girių gražuolių tauriųjų elnių – ūkininko Arūno PATIEJŪNO šeimos pasididžiavimas bei kasdienis, nors ir malonus, rūpestis.
„Aš seniai galvojau juos laikyti, bet vis visi atkalbinėjo, baugino, esą labai sudėtinga ir tvorų reikia ypatingų. Bet nepaisydamas kitų kalbų, ryžausi. Jeigu kiti gali, tai kodėl aš nesugebėsiu. Pradėjau nuo danielių. Pažiūrėjau, kad visai nesudėtinga, tada ėmiausi plėstis“, – pasakoja Arūnas.
Dažnam kiltų klausimas, ką reiškia sudėtinga? Ūkininkas aiškina, kad, tarkim, danieliams užtektinai 2 m aukščio paprastos tvoros, nes jie smulkesni, ramesni gyvūnai. O štai elniams reikia bent 2,5 m aukščio labai tvirtos tvoros, kadangi jie žymiai augesni, stiprūs ir raguoti. Elniai per 2 m tvorą gali peršokti be didesnio vargo.
„Pradžiai nusipirkau 6 pateles ir patiną. Per 6-erius metus turim 49 danielius. Vieną suvartojom šeimos reikmėms, o vieną sudraskė lūšis.
Vasarą visi gyvūnai maitinasi tik žole. Jei ir įpiltų avižų, jie tik pažiūrėtų, pakapstytų ir po kelių savaičių rastum sudygusius. O žiemą jau kitaip. Ėda tas pačias avižas, cukrinius burokus, šieną, šienainį ir šakas“, – aiškina žvėrelių mylėtojas.
Ūkininkas pripažįsta, kad jei neūkininkautų, iš tikrųjų būtų per didelė prabanga auginti žvėrelius. „Avižos nemokamos. Žinoma, jei jas parduotum, gautum pajamų, bet man maloniau čia jas panaudoti. Kita vertus, be technikos negalėtum net ir šienainio atvežti. Rulonas apie 700–800 kg sveria, tai ką gi padarytum, jei pats neturėtum kuo dirbti“, – šypsosi pašnekovas.
Didingas ir užburiantis elnių grožis
Elnininkystė – žemės ūkio verslo šaka. Lietuvoje elnių augintojais dažniausiai tampa medžiotojai, taip pat žmonės, kurie domisi gyvulininkyste. Europoje elnininkystė pirmiausia pradėta vystyti Anglijoje, kai kurių aptvarų amžius šioje šalyje siekia net du šimtus metų.
„Taurusis elnias – atrajotojas, priklausantis elninių šeimai. Tai vienas populiariausių aptvaruose laikomų elninių gyvūnų. Nelaisvėje taurusis elnias gyvena iki 20 metų, laukinėje gamtoje – vidutiniškai 10–13 metų. Suaugusi patelė sveria apie 120–150 kg, patinų kūno masė siekia net iki 280 kg. Gyvūnai minta žole, puskrūmiais, medžių lapais, ūgliais, žieve, mėgsta giles, obuolius, grūdus, runkelius. Per parą vienas elnias gali suėsti iki 15 kg pašarų. Vieno ha plote viso sezono metu maitinasi 5–6 elniai, tačiau norint užtikrinti pakankamą šių atrajotojų mitybą, šaltuoju metų laiku būtinai jiems duodu papildomų pašarų.
Patino vertė nustatoma pagal eksterjero rodiklius: ragų storį, šakotumą, ruplėtumą (ragai vertinami balais), o patelių – pagal gebėjimą apsivaisinti, atvestų jauniklių gyvybingumą. Elnių mėsa – vertinga. Taurieji elniai nelaisvėje veisiami dėl įvairių priežasčių – grožio, mėsos, medžioklės ar ragų. Mėsinei elnininkystei tinkamiausi iki dviejų metų amžiaus žvėrys, kadangi ilgiau juos auginti ekonomiškai nuostolinga. Jauno elnio mėsa daug minkštesnė.
Elnių, kaip, beje, ir danielių, mėsą patariama valgyti besilaukiančioms moterims, mažiems vaikams, ligoniams, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, mažakraujyste“, – konkrečiai išaiškina pašnekovas.
Nuo ko pradėti?
„Norint pradėti tauriųjų elnių ar danielių verslą, reikia gauti regiono aplinkos apsaugos departamento leidimą laukinius žvėris auginti aptvaruose. Pildant prašymą, būtina nurodyti voljero, aptvaro adresą, plotą, laukinių gyvūnų rūšį, individų skaičių, laikymo tikslą. Nuo 2012-ųjų žvėrelių auginimas pripažintas ekologiniu ūkininkavimu. Pateikus prašymą „Ekoagros“, galima gauti ekologinio ūkio sertifikatą ir pretenduoti į ekologinio ūkio išmokas. Bet iki to reikia labai labai daug padirbėti. Pradėjus kanopinių žvėrelių verslą, būtina įsirengti specialų pastatą selekcijai arba elnių augintojų vadinamą „gaudyklę“ ir fiksavimo stakles (Arūnas danieliams jau įrengė jas, mat kitu būdu žvėrelių labai nepagausi, o migdymas – labai sudėtingas procesas, kuris, beje, kaip ir žmogui, gali palikti „pėdsakų“ – aut.). Įrengiant „gaudyklę“, svarbiausia, kad gyvūnas, varymo metu patekęs į selekcinius boksus, be streso į juos įeitų ir iš jų išeitų, todėl jie pratinami prie jų po truputį. Suvaryti į selekcinį pastatą, gyvūnai toliau grupuojami ir, jei reikia, genami į fiksavimo stakles. Jose gyvūnai ženklinami, gydomi arba nupjaunami ragai. Teko girdėti, kad užsienio šalyse taikoma praktika, kai tauriuosius elnius parvaro specialiai dresuoti šunys. Tokiu būdu varomi elniai patiria kur kas mažiau streso“, – sako Arūnas.
Danielių aptvare įrengęs „gaudyklę“, Arūnas po truputį pratina žvėrelius prie jos. Kad ir kokia veikla beužsiimtum, visur reikia noro, žinių, domėjimosi, pastangų ir, žinoma, meilės darbui, kurį darai.
Visą Arūno Patiejūno pasakojimą apie kanopinių gyvenimą jo ūkyje žiūrėkite 2020 02 23 Ignalinos TV laidoje „SAVAITĖ“, internete adresu www.ignet.lt
Ignalinos TV nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!