Skip to content

Šeimos relikvija – žiedas – iš Sibiro tremties grįžo po 68-erių metų

Jonas BALTAKIS

„Mūsų Ignalina“, 2010-11-12 d.

Ignalinietis Rimantas Kačiulis praėjusią savaitę važiavo į Uteną jausdamas dar niekada iki šiol neišgyventą jausmą. Jis vyko atsiimti iš Sibiro tremties grįžusios šeimos relikvijos – savo motinos auksinio vestuvinio žiedo, kuris, gelbėjant šeimą nuo bado, už maistą buvo atiduotas 1942 m. Turuktos kaimo mokyklos direktoriui. Turukta, gyvenvietė Jakutijoje prie Lenos upės, viena iš Kačiulių šeimos ilgos tremties vietų.

Ištremti 1941 m. birželį

Zuzana ir Juozas Kačiuliai buvo mokytojai, tą lemtingąjį, birželį gyvenę Vainiūnų kaime (tuomet Alytaus, dabar – Lazdijų rajonas). Jie sovietų valdžiai niekuo nenusikalto. Visa kaltė – buvo mokytojai, inteligentai. O juos atėjūnai pirmiausia grūdo į gyvulinius vagonus. Tą birželio 14-osios rytą Zuzaną Kačiulienę su vaikais (Algiui buvo aštuoneri, Rimantui – šešeri, Gražvydui – ketveri metukai) ginkluoti kareiviai paėmė iš namų. Juozą Kačiulį išvakarėse iškvietė į Alytų, esą į seminarą, ir ten areštavo.

Iki pirmosios tremties vietos Altajaus krašte vežė beveik mėnesį. Sausakimšai prigrūstų vagonų langai buvo užkalti, durys sandariai uždarytos. Kankino neišpasakytas tvankumas, žmonės alpo, prašė atidaryti nors vieną langelį, bet jų niekas negirdėjo…

Altajaus krašte Kačiuliai, kaip ir kiti pirmieji lietuvių tremtiniai, gyveno apie metus. 1942-aisiais juos susodino į baržas, kurios Lenos upe išplaukė į šiaurę, prie ledjūrio, Laptevų jūros. Rudenėjo. Baržos su tremtiniais pasiekė Turuktos kaimą Jakutijoje, kai jiems kelią užtvėrė ledai. Barža juose įstrigo, toliau judėti negalėjo, todėl į krantą buvo išlaipinta 114 lietuvių tremtinių, kurie čia ir pasiliko. Vyko karas, todėl tremtiniai buvo palikti likimo valiai, badavo. Zuzana Kačiulienė, gelbėdama šeimą, ypač vaikus, nuo bado, į maisto produktus keitė visus iš namų pasiimtus brangesnius daiktus. Atidavė ir brangakmeniais inkrustuotą rankinuką su sidabro grandine. Paskutinis brangus daiktas liko vestuvinis auksinis žiedas, pašventintas 1932 m. Merkinės bažnyčioje. Jo vidinėje pusėje buvo išgraviruotas vyro (Rimanto tėvo) vardas Juozas. Ši graviūra daugiau nei po pusės amžiaus padės žiedui rasti kelią namo, į Lietuvą…

Turuktoje Kačiuliai išbuvo iki 1947 m. vasaros. Tuomet, komendantūrai leidus, jie savo noru persikėlė į Pokrovsko miestą, taip pat Jakutijoje, bet esantį už tūkstančio kilometrų nuo Turuktos. Pokrovske Rimanto šeima sulaukė ir tremties pabaigos. Į Lietuvą keleiviniu garlaiviu su „švariais“ dokumentais išplaukė 1957 m. rugsėjo 27 d., vėliau traukiniu per Maskvą pasiekė Vilkaviškį. Buvusių mokytojų pagal specialybę dirbti nepriėmė. Motina įsidarbino sanitare ligoninėje, tėvas – miesto parko priežiūros darbininku. 1959-aisiais Juozas Kačiulis parašė prašymą Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai, kuriame teigė, kad išvežti buvo nekaltai ir prašė reabilituoti. Prašymą patenkino, reabilitavo, pripažino, kad buvo ištremti neteisėtai, tačiau dėl to niekas nepasikeitė, dirbti mokytojais vis vien neleido.

Zuzana Kačiulienė mirė 1967-aisiais, Juozas – 1972-aisiais, abu palaidoti Kudirkos Naumiestyje. Rimanto brolis Gražvydas po tremties liko gyventi Jakutijoje, ten mirė 2003 m. Vyresnysis Algis Lietuvoje dirbo įvairiose transporto organizacijose vairuotoju, taip pat jau miręs.

Rimantas dar tremtyje Pokrovske baigė vidurinę mokyklą ir Finansų ir kredito technikumą. Todėl po tremties pagal specialybę dirbo Skaudvilės, Jiezno bankuose, o 1963 m. vasarį atvyko į Ignaliną, buvo paskirtas tuomečio Žemės ūkio banko rajono skyriaus valdytoju, kuriuo dirbo iki 1996 m. Įdomu, kad tais metais į pensiją buvo palydėtas birželio 14-ąją, tremties 55-ųjų metinių dieną.

Žiedo kelias namo

Jau minėjau, motinos bažnytinės santuokos žiedas į maistą buvo iškeistas 1942 m. spalį. Jis atiduotas Turuktos mokyklos direktoriui. Šis gauto žiedo su išgraviruotu žodžiu „Juozas“ daugiau niekam neatidavė, nepardavė, neiškeitė. Prieš mirtį paliko savo vaikams. Lensko mieste Jakutijoje (dabar rajono centras) gyvena to mokyklos direktoriaus dukra, jau pensininkė Lidija Gomziakova. Pas ją Z. Kačiulienės žiedas iki šiol ir saugotas. Prieš dvejus metus, 2008-aisiais, Lidija kreipėsi į autorinę Jakutsko radijo laidą „Kolokola pamiati“ („Atminties varpai“). Papasakojo, kaip šis žiedas jai pateko ir pareiškė norą jį grąžinti tikriesiems šeimininkams. Pasak radijo laidos autorės Valentinos Pribytkinos, radijo laidoje papasakota žiedo istorija sulaukė daug atgarsių. Skambino nemažai žmonių, vėliau straipsnį apie tai išspausdino ir laikraštyje „Jakutija“. Šį straipsnį žurnalistė V. Pribytkina persiuntė savo dukrai į Sankt Peterburgą, dirbančiai Jakutijos respublikos atstovybėje, o pastaroji straipsnį atsiuntė Lapteviečių bendrijos pirmininkui Jonui Markauskui į Kauną.

Tuomet ir imta ieškoti buvusio Turuktos tremtinio vardu Juozas. Archyvuose atkapstytos visų 144 tremtinių pavardės. Ir stebuklas! Tarp tremtinių vyrų buvo tik vienas Juozas – Kačiulis. Taip ir buvo surastas Ignalinoje gyvenantis sūnus Rimantas.

Rusijoje veikia visuomeninė organizacija „Memorialas“, šio spalio 21–22 d. (2010 m. – J. B.) Sankt Peterburge vyko šios organizacijos tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo atstovai ne tik iš daugelio  Rusijos vietovių, bet ir iš Lenkijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Vokietijos, taip pat ir iš Lietuvos. Vyko dvi atstovės iš Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Į konferenciją buvo kviestas ir R. Kačiulis, nes ten jam norėta perduoti iš Jakutijos atvežtą relikviją, kurią į Piterį atskraidino žurnalistė V. Pribytkina. Rimantas nuvykti negalėjo, bet jis vykusiai į Sankt Peterburgo konferenciją Reginai Stasiškytei įteikė notaro patvirtintą įgaliojimą perimti žiedą ir jį atvežti R. Kačiuliui. Taip ir buvo padaryta.

Atgarsiai

Ši neįtikėtina istorija jau nuskambėjo visame pasaulyje. Po to, kai žurnalistė iš Jakutijos V. Pribytkina istoriją papasakojo iš Sankt Peterburgo konferencijos tribūnos, apie ją daug rašė Rusijos, Jakutijos spauda, taip pat ji nuskambėjo Vokietijos spaudoje ir per „Amerikos balso“ radiją rusų kalba. Lietuvoje istorija pirmąkart išspausdinta „Mūsų Ignalinoje“, o vėliau – žurnale „Aukštaitiškas formatas“.

Į muziejų neatiduos

R. Kačiulis MI sakė, kad šį žiedą jam siūlė atiduoti į tremties muziejų. Tačiau jis pagalvojo, pasitarė su artimaisiais ir tvirtai nusprendė – žiedo neatiduos. Per daug jis brangus širdžiai ir atminčiai. Yra sūnus, anūkai, paliks jiems. Tegul žiedas primins, kokias nežmoniškas kančias svetimųjų valia teko iškęsti jų seneliams ir proseneliams. Tuomet ir žodžiai Lietuvos laisvė gal įgaus kitą turinį, svorį ir prasmę.

Rimantas susisiekė ir su žiedą išsaugojusia ir jį grąžinusią L. Gomziakova iš tolimojo Lensko, padėkojo už išsaugotą brangią atmintį, kurį laiką su ja bendravo.

Nuotraukos autoriaus ir iš R. Kačiulio asmeninio archyvo

Sidabriniai ir auksiniai žiedai internetu https://www.silvera.lt/ziedai

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here