Balandžio 1-oji yra 92-oji metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. Tai melagių arba juokų diena, savotiškas šviesos pergalės prieš tamsą liudijimas. Šviesa prišaukia gyvybę. Manoma, kad juokas – gyvybingumo simbolis. Juoko prasiveržimas pro rimties sieną – savotiškas apsivalymas nuo pergyventų stresų. Žemėje juokiasi ne tiek jau daug gyvų būtybių, nors yra įžvelgiančių ir šunų šypsenas… 

XVI a. antroje pusėje Europoje Naujieji metai prasidėdavo kovo pabaigoje. Šiam įvykiui būdavo ruošiamasi, eidavo vienas pas kitą į svečius, dovanodavo dovanas. Naujųjų metų pirmoji diena buvo balandžio 1-oji. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad tų dienų tradicijų pradžia susijusi su Prancūzijos karaliaus Karolio IX (1550–1574) valdymo laikotarpiu. Pakeitus kalendorių, pirmoji šalis, priėmusi naują kalendorių, buvo Prancūzija. 1563 m. Prancūzijos karalius Karolis IX įsakė 1564 m. sutikti sausio 1 d. Tuo pačiu įsaku buvo panaikintas ir tradicinis dovanų dalijimas. Nemaža dalis gyventojų tokio įsakymo negirdėjo ar ignoravo ir Naujuosius metus sutikdavo kaip ir ankščiau – balandžio 1-ąją. Jie siuntinėjo dovanėles, eidavo į svečius, kviesdavosi draugus, kad juokaudami sutiktų Naujuosius metus. Iš tokių konservatorių buvo šaipomasi, tokius žmones pradėta vadinti „balandžio pirmosios kvailiais“. Konservatyvūs prancūzai tą dieną laikė apgavystės diena.

Pagal kitą versiją, Karolis IX čia niekuo dėtas. Prancūzijoje tą dieną gatvėse buvo galima sutikti žmonių su pagaminta žuvele ant nugaros. „Žuvelės pokštas“ – tai savitas žaidimas, kai prie žuvelės pritaisomas kabliukas ir gaudoma „auka“. Žuvelę reikia pakabinti ant kito žmogaus nugaros, kad ji judėtų ir linksmintų aplinkinius. Taip švęsdavo iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo. Nuo jų Naujieji atkelti į sausio 1-ąją. Visad atsirasdavo žmonių, kurie pasikeitimų nežinojo… Iš jų pradėta juoktis ir vadinti „balandžio žuvelėmis“ (tuo metu Saulė yra Žuvų žvaigždyne) arba balandžio kvailiais…

Yra ir kitokių įrodinėjimų, kurie pakankamai svarūs. Juos vienija, kad kiekvienas turi teisę pasijuokti iš kito. Italijoje labai mažai iškrenta sniego, iškritęs sniegas nesilaiko. Kovo pabaigoje ten jau šilta – sulapoja medžiai, pradeda žaliuoti pievos. 1468 m. balandžio 1-ąją pačiame vidurdienyje, kada gamta alsavo pavasariu, Romos apylinkėse gausiai prisnigo, sniegas išsilaikė parą. Visi džiaugėsi, mėtėsi sniego gniūžtėmis, lipdė sniego „senius“, damos prausėsi sniegu, kad gražesnės būtų, ligoniai kibirais nešė sniegą į vidų, kad vėliau šį vandenį vartotų kaip vaistus. Daugelis tikėjo, kad šis įvykis pasikartos ir sekančiais metais. Atėjo 1469 m. balandžio 1-oji. Visi laukė sniego, bet, deja, gamta apvylė. Nusiminę visi skirstėsi, vaikai klykavo „Primae aprilis!“. 

Rusijoje juokų dieną, Europos pavyzdžiu, įvedė Petras I. Dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmąją, o paskutinę kovo dieną. Yra legenda, kad senovės valdovas paskelbė šventę po žemės drebėjimo. Tada jam virėjai iškepė skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios pat. Virėjai tokios žuvies negavo. Bijodami valdovo pykčio atnešė kitą. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, ėmė juoktis. Vėliau jos metu žmonės apgaudinėjo vienas kitą ir stengėsi priversti atlikti beprasmiškus darbus. Tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Airija, Didžioji Britanija, Australija ir PAR melų juokai geriausi iki 12 val., nes vėliau, tuos, kurie meluoja, vadina balandžio kvailiais. M. Tvenas apie šią datą sakė, kad tai vienintelė diena metuose, kai mums primenama, kuo būname per likusias… Derėtų prisiminti, kad anglakalbis pasaulis ją vadina kvailių diena. Gilaus prieštaravimo tarp posakių nėra, nes melagiai meluoja, o kvailiai tiki… Psichologas A. Miuntė sakė, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“. Gyvenimo džiaugsmo kupini australai džiaugiasi, dovanoja dovanas. Škotai linksminasi „juokų maišelio“ pagalba: šis skleidžia keistus, dažnai nepadorius garsus, ant nugaros žmogui pakabina raštelį su užrašu „Spirk man“… Vokietijoje pradėta švęsti dar XVII a. Miestelėnai vieni kitus siųsdavo „pasitikti balandžio“, į vaistinę pirkti žvirblio taukų… Anglijoje išjuoktasis vadinamas balandžio kvailiu. Škotijoje – gegute arba kvailiu, Prancūzijoje – balandžio žuvimi.