Lietuvoje buvo taip

Išdaigų ir juoko diena nuo seno balandžio 1-ąją yra minima ir Lietuvoje. Ji taip pat buvo švenčiama kaip Naujieji metai. Šio mėnesio pavadinimas – balandis – įsigalėjo tik XIX a. antroje pusėje. Seniau jis reikšdavo trečią, kartais ketvirtą mėnesį ir vadinamas balandiniu, karveliniu, karveliu, mildvyniu, snetckiu, žiedžiu. Balandžio 1-oji senovinėje Lietuvoje prasidėdavo Žemės maitintojos, gimdytojos, ugdytojos garbinimu. Šventom žolelėm aprūkydavo juodą žemės grumstą, prisimindavo gamtameldiškąją deivę Žemyną. Ši diena buvo ir naujų darbo metų pradžia. XX a. viduryje kaimynai tą balandžio dieną lankėsi vieni pas kitus, žiūrėjo, ar pasiruošę sėjai. Apsileidėlius ir tinginius išjuokdavo. Vyrai apžiūrėdavo, ar tvarkingai prižiūrėti darbo įrankiai. Radę ne vietoje žagrę ar akėčias, užkeldavo jas ant stogo, noragus nunešdavo į mišką, ratus įstumdavo į tvenkinį. Lietuvoje žinomas paprotys nuo balandžio 1-sios iki Sekminių lošti ievos ar kito medžio šakelėmis ar lapais. Susitarusieji būtinai turėjo visą laiką su savimi nešiotis žalią šakelę ar lapą. Paklausus „žalio“, turi parodyti. Jeigu neturi, pagal susitarimą reikėjo ką nors padovanoti. Balandžio 1-ąją negalima skolinti ugnies, degtukų ar žarijų. Pažeidus prietarą, gyvuliai bus bergždi, nesilakstys (nebus apvaisinti). Aprilis iš tiesų buvo labai sena agrarinė šventė, lydima žemės darbų pradžios apeigų, pilna juokų ir pokštų. Seniau kaime buvo paprotys nesusivokiančius pusbernius siuntinėti pas kaimyną ko nors nesamo parnešti, pavyzdžiui, „gaištuvėlio“ arba „žiočių“. Kaime „gaištuvėliu“ vadino vos gimusį kūdikį, mat su juo daug laiko sugaištama, o „žiotimis“ – tarpą, kuris atsiranda tarp metmenų audžiant. Nesusivokiančiam kaimynas prikraudavo į maišą sunkumų, kad parneštų šeimininkams. Buvo gražaus juoko, o pusberniui – pamoka. Svarbiausia, kaip jau minėta, per „aprilių“ negalima buvo pykti. 

Juokai ir melai tapo rimti

Seniau melagio, arba šido, diena buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad jeigu tą dieną neapgausi, tau bus nelaimingi metai. G. Navaitis pasakoja, kad Melagių dienos tradicija yra tikrai sena ir atėjusi iš Senovės Romos imperijos, dievo Januso, kuris turėjo du veidus: vieną – teisingą, kitą – ne. Pasak psichologo, melas leidžia į pasaulį pažvelgti naujai, ir tai esą gerai: „Kai kurių profesijų žmonėms tenka meluoti turbūt kasdien, pavyzdžiui, medikams, advokatams, politikams, turbūt ir žurnalistams. Psichologijoje skiriamos dvi melo formos: nutylėjimas ir iškraipymas. Pastarasis dažniausiai priskiriamas prie blogo elgesio, iškraipyti yra blogiau nei nutylėti, o nutylėti daug kam leidžiama. Dar viena, subtiliausia, melo forma – pasakyti tiesą taip, kad ja nepatikėtų“. Jo teigimu, ši diena suteikia galimybę paįvairinti, pagerinti santykius, nustebinti artimus žmones ir padaryti kažką daugiau, nei darome kasdien. Tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sugalvoti kuo įtikinamesnį melą ir šmaikščiai apgauti savo artimąjį. Balandžio 1-ąją galima meluoti kiek tik leidžia laki fantazija. Mūsų dienomis balandžio 1-oji – humoro, improvizacijų, išdaigų scenoje diena. Kiekvienas save gerbiantis humoristas jaučia pilietinę pareigą pasirodyti scenoje. Jau kove šmaikštuoliai, juokinantys mus iš televizorių ekranų, gundo balandžio 1-ąją ateiti į gyvą renginį.

Juokauti reikia tik su protingais žmonėmis. Būna, kad apgauna pats gyvenimas – gimsti balandžio 1-ąją… kaip, pvz. Mino… Tada nejučia prisimeni, kad juoktis reikia nelaukiant, kol pasijusi laimingu, nes antraip rizikuoji mirti nė karto taip ir nenusijuokęs. Taigi juokas – dalykas rimtas… juoktis sveika… juokas prailgina gyvenimą… visiems gerai žinomos aksiominės frazės nekelia abejonių. „Prasčiausias humoras, mano galva, yra bandymas juokinti. Tai – pati primityviausia humoro forma. Tikrasis, gerasis humoras, manau, gimsta tiesoje, kurią atpažįstame, varstydami paties žmogaus prigimtį“, – teigė aktorius Audrius Bružas. Britų komikas, aktorius ir laidų vedėjas Stephen Fry, vienoje pokalbių laidoje kalbėdamas apie skirtumus tarp amerikiečių ir britų humoro, yra pastebėjęs, jog amerikiečių komikas į sceną užlipa lyg herojus, kuris pašiepia kitų klaidas, o britas įkūnija juokdarį, kuris pašiepia savo nesėkmę. O iš ko juokiasi lietuviai?

A.Bružas sako, kad lietuviai labiau mėgsta pasijuokti iš kitų. Jam įdomesnis komediantas, kuris išradingai, spalvingai, su gera doze fantazijos geba pasijuokti iš savęs, pamatyti savo ydas, jas išdidinti, pašiepti… Jo manymu tokio pobūdžio humore yra daug laisvės ir erdvės, galima rasti įvairios tematikos – nuo pačių intelektualiausių iki primityviausių dalykų. Jeigu to nesugebame – liekame užsidarę. Aktoriaus manymu, humoras – būdas išsakyti tai, kaip mes matome pasaulį. Vienam humoras, kai kažkas atsitrenkia į stiklą, nukrenta nuo sūpynių ir susilaužo stuburo slankstelius… Prasčiausias humoras, jo galva, yra bandymas juokinti. Tai – pati primityviausia humoro forma. Tikrasis, gerasis humoras, jo manymu, gimsta tiesoje, kurią atpažįstame, varstydami žmogaus prigimtį.

„Kuo mažiau žmonės juokiasi kokioje nors visuomenėje, tuo ši yra nestabilesnė“, – teigė filosofas Tomas Sodeika, pasiremdamas prancūzo Henri Bargsono teze. T. Sodeikos įsitikinimu, kad ir koks būtų juokas – geraširdiškas, piktas, ironiškas, sarkastiškas ar pro ašaras, jis palaiko žmonių tarpusavio bendrumą. Juokas juokui nelygus. Galime sakyti, kad H. Bergsono filosofija – tai ir yra pastanga grąžinti ar sugrįžti prie tikroviškumo ištakų. Žmonės tampa, anot jį cituojančio T.Sodeikos, „paprastai šnekant, didžiulės mašinos dalimis, o tai, savo ruožtu, veda prie to, kad prarandamas tikrovės jausmas, tikrovės pojūtis“. Bergsonui juoko problema nėra pagrindinė, bet dėmesys tematikai nėra atsitiktinis. Nagrinėdamas juoko reiškinį, jis pirmiausia mėgino išryškinti spontaniško žmogaus santykio su tikrove, grąžinančio jam „gyvybę“ temą. H. Bergsonas yra vienas iš labai nedidelio skaičiaus filosofų, kurie gavo Nobelio premiją. Ši premija H. Bergsonui buvo paskirta 1927 m.