Kol dar nesibaigia „karas“ prieš nematomą COVID-19  ir gamtoje po truputį atgimsta dauguma gyvių, tačiau yra ir dar giliai miegančių žiemos įmygiu. Tai mažai kam pažįstamos miegapelės. Jos – graužikų būrio žvėreliai, kurių šeimoje priskaičiuojama 28 rūšys, Lietuvoje gyvena 4 rūšys. Dažniausia pas mus yra lazdyninė miegapelė, panaši į pelę (iki 30 g), tik plaukuota uodegyte. Paplitusi praktiškai visoje Lietuvoje, bet niekur nėra jų didelių populiacijų. Bene ryčiausia radimvietė aptikta Ažušilės kaime, mišriame miške prie Bedugnio ežerėlio. 2000 m. buvo rasta nuskendusi dūminės pirtelės vandens dubenyje. Minta augaliniu maistu: lazdynų riešutais, sėklomis, uogomis. Nėštumas apie 28 dienos, atsiveda 4–6 jauniklius, žiemoja po medžiais, iškeltuose inkiluose. Miega nuo rugsėjo iki balandžio vidurio. Per įmygį praranda apie pusę svorio.

Labai reta ir miškinė miegapelė, sutinkama mūsų šalyje. Žinomos tik dvi  populiacijos Šakių miškų urėdijoje, Šilagirio girininkijoje ir Kaišiadorių miškų urėdijoje, Būdos girininkijoje. Panaši į lazdyninę, tik truputį stambesnė, apie akis iki ausų – juodų plaukų ratilai. Minta vabzdžiais, smulkių sparnuočių kiaušinėliais, o vasarą – ąžuolo gilėmis, liepų, bukų riešutėliais, miško uogomis. Veda 3–4 jauniklius, miega nuo rugpjūčio pabaigos iki balandžio pabaigos.

O ąžuolinių miegapelių mūsų krašte jau nebeturime. Jos buvo sutinkamos 1957–1957 m. Perlojos girininkijoje paukščiams iškeltuose inkiluose. Po to daugiau niekas jų niekur Lietuvoje neaptiko. Tai gana stambi miegapelė, gali sverti daugiau nei 100 g. Veda 2–7 jauniklius, pietiniuose kraštuose būna dvi vados, jų ten kartais būna tiek daug, kad kenkia sodams, sugadina daug vaisių, maitindamos jų sėklomis. Manau, kad jas būtų tikslinga reaklimatizuoti. Žalos tikrai nepridarytų, nes Lietuva yra pati šiauriausia arealo riba, kur jos gali gyventi, o ypač kai klimatas šiltėja. Visos miegapelių rūšys yra gana sėslios ir išplisti plačiai, kaip kiti gyvūnai (mangutai, ondatros, bebrai ir kt.), negali.

Bene įdomiausia yra didžiosios miegapelės situacija. Tai pati stambiausia iš visų miegapelių rūšių (iki 120 g). Nuo 1936 m. buvo manoma, kad Lietuvoje nebegyvena. Bet 1989 m. Dūkštų ąžuolyne Neries regioniniame parke buvo vėl aptiktos didžiosios miegapelės. Dabartiniu metu žinoma dešimt radimviečių. Didžioji miegapelė atvaizduota Lietuvos gamtos fondo emblemoje, nes kur gyvena šis simpatiškas žvėrelis su voverės uodegyte, laikoma visaverčio lapuočių ar mišraus miško indikatoriumi, nes gyvena kur nepažeista ekologinė pusiausvyra. Mėgsta ąžuolynus, kur yra liepų, lazdynų, bukų.

Dabar noriu papasakoti savo pirmą susitikimą su didžiąja miegapele. Tai įvyko apie 1960 m., kur mano šeima gyveno Naujapjovių kaime netoli Usėnų, Pagėgių rajone. Šeimai skirtoje ganykloje palei užpelkėjusį griovį augo didžiuliai neapglėbiami gluosniai. Kažkas kažkada įbedė ilgus kuolus, kurie buvo nuolat genėjami. Aš juos praminiau baobabais, aišku dėl storumo. Jie buvo praktiški gyvūnų bendrabučiai. Juose gyveno, tiksliau perėjo, varnėnai, didžiosios zylės, širšės ne vieną landą buvo užėmusios, vasarą rudosios žiurkės (užlipęs viršuje ir badydamas pagaliu, žiurkės nerdavo į vandenį, tarsi būtų vandeniniai gyvūnai) ir kiti gyviai. Kartą bebadant vieną gluosnį, išviršaus iššoko man nematytas gyvūnėlis. Jį sugauti bandžiau, bet nepavyko. Jau nuvargusį gyvūnėlį, sliuogiant „baobabo“ šaka, jau rankomis buvau beveik pasiekęs, kai iš kokių penkių metrų jis krito ant žemės. Išsiropštus man iš medžio, gyvūnas dingo artimiausiuose krūmynuose. Bet pavyko iš labai arti gerai įsižiūrėti. Uodega lyg voverės, bet snukutis daugiau žiurkės. Pagalvojau, kad gal kiauniukas, bet ausys ne tokios. Mintys sukosi galvoje, gal koks voverės ir žiurkės mišrūnas? Kitą dieną dar kartą teko gaudyti, bet ir vėl nepavyko. 

Vėliau po mano gaudynių tais ir kitais metais daugiau tame gluosnyje nebegyveno. Ilgai mane kamavo klausimas, su kokiu žvėreliu man teko susidurti. Jau gyvendamas Rietave, vyresnėse klasėse, pagal prof. T. Ivanausko išleistą knygą „Vadovas Lietuvos žinduoliams pažinti“ (1964 m.)  supratau, kad mano matytas žvėrelis yra didžioji miegapelė. Bet juk nuo 1936 m. rašyta, kad jos nebėra. Ir pagaliau, kai 1990 m. vėl buvo aptiktos didžiosios miegapelės, pradėjau tikėti, kad, vis dėlto, buvau susidūręs su didžiąja miegapele. Neramino tai, kad nuo mano radimvietės iki Neries regioninio parko – daugiau nei 200 km. Bet pagaliau, kai jos buvo rastos  Rambyno regioniniame parke, Šeretlaukio miške, man tapo visiškai aišku, kad tikrai stebėjau didžiąją miegapelę, nes jau atstumas buvo apie 30 km iki naujos radimvietės. Tikiu. kad per 54-erius metus (nuo1936 iki 1990), ko gero, vienintelis iš zoologų stebėjau šį retą žvėrelį. Ir dabar tą miegapelę, praėjus daugiau nei pusšimčiui metų, aš regiu aiškiai.