Skip to content

Ten, kur yra vietos Meilei, ten Ji ir yra

Lina ŽVORŪNĖ

Tarnystė mokytojams, pirmas uždarbis iš eilėraščio, išgelbėtas vaikas ir išaiškinti sukčiai

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo liniją. Kokia ji – pradžioje nežino niekas. Tačiau artėjant gyvenimo saulėlydžiui, dauguma atsigręžia pasižvalgyti. O kas gi ten liko? Yra žmonių, kurie nelabai ką turi pamatyti, nes jų absoliučioje monotonijoje pralėkę metai nesiskiria nė trupučio, tuo tarpu kitų kiekviena nauja diena kupina veiksmo, judėjimo, atradimų ir patirčių. Kuriam geriau – niekas nesugebės pateikti atsakymo, nes iš tikrųjų kiekvienam yra savo… Mūsų pašnekovė – ignalinietė Jadvyga ŠIMKŪNIENĖ, nuo pat vaikystės sukosi įvykių sūkuryje, kurį metams bėgant išmoko sukti pati, tapusi Moterimi, Motina.

Šiurpi Motinos išpažintis

„Vieną dieną kaimynė mamai atnešė prižiūrėti mažą savo dukrelę. Neilgam, tik kol nuvažiuos nusipirkti maisto… Iš pradžių lyg užsnūdusi, mergaitė po akimirkos kitos atrodė lyg praradusi sąmonę. Motina išsigandusi nubėgo pas vaistininką, nes tais laikais gydytojų čia pat ir nerastum, o šis ir patarė, kaip bandyti išgelbėti Janytę. Vaistininkas įtarė, kad mergaitei duota per stiprių raminamųjų ar migdomųjų vaistų. Mama mergaitei po truputį lašino kažkokios arbatėlės pražiodžiusi burnytę, dėjo kompresus ir laukė. Janytė išgyveno. Po truputį stiprėjo. Gyvenome ir mes labai vargingai, tad ir ši pamestinukė maitinosi, kaip ir mes. Pirmą kartą jos motina pasirodė po kelių mėnesių, kai mergaitė jau ropinėjo… Paskui vėl pasirodydavo, vėl dingdavo… Taip ir nesupratau, kas jai buvo. Tik po daugelio metų, kai jau Janytė užaugo ir pati tapo mama, mūsų šeimai pasipasakojo savo mamos išpažintį. Žiauru, bet jos motina net kelis kartus bandė jai atimti gyvybę, tačiau vis kas nors sutrukdydavo: tai mano motina ir vaistininkas, tai žvejys prie upės, į kurią ji jau ūgtelėjusią mergaitę vedė skandinti…“, – prisiminimais iš vaikystės dalijasi ignalinietė Jadvyga Šimkūnienė (Rokaitė). 

Skurde ir varge, o dar ir be tėvo augę vaikai negalėjo suprasti, už ką gyvenimas taip baudžia visus, bet kabinosi iš paskutinių jėgų. Namai sudegę, broliai kare, o namuose mama dar augino 5 mergaites, kai priglaudė ir mažąją Janytę. 

Kelionė į Mielagėnus

Rokų šeima ilgus metus gyveno Taujėnuose (Ukmergės r.), bet skurdas ir nors ieškoti geresnio gyvenimo, privertė išsibarstyti šeimą. Vyresnieji sukūrė šeimas, o mažieji ir motina glaudėsi prie jų. „Brolis Kazimieras liko Ukmergėje, o Juozą tik po karo pasimokiusį Verkiuose, paskyrė kolūkio pirmininku Bernotuose. Brolis Kazys pasiėmė dvi vyresnes seseris užauginti, o mane ir mamą priglaudė brolis Juozas Rokas. Taip mes ir atsidūrėme Mielagėnų krašte. 

Aš taip norėjau mokytis, svajojau dar kažkokiu žmogumi būti, o ne šiaip tik…  Nuo mažens visus vyresnių seserų sąsiuvinius išsirinkdavau ir prirašydavau, kur buvo laisvų lapelių. Deja, brolio žmona buvo griežta. Ji jau buvo susilaukusi vieno vaikelio, laukėsi kito ir man pasakė, kad eisiu dirbti ūkio darbų, o kai tapsiu savarankiška, galėsiu ir savo mokslus baigti. Aš vis tik buvau užsirašius į mokyklą… bet negalėjau jos lankyti. Mokykla pateikė ultimatumą, kad jei lankysiu tik kartą per savaitę – išbrauks, o brolienė kitą ultimatumą bulvių lauke pateikė: „Jei išeini dabar į mokyklą, daugiau pas mus nebegrįžk“. Ir aš išėjau į mokyklą… Ėjau ir verkiau… “, – pasakoja pašnekovė.

Tarnavo mokytojams 

Sakoma, kad drąsiausiems ir ryžtingiausiems Dievas ištiesia ranką. Taip nutiko ir Jadvygai. Atėjus į mokyklą, mergaitė pasipasakojo klasės draugams, kas ir kaip. O šie iškart sumojo, ką daryti. Jie pasakė Jadvygai, kad mokyklos direktoriaus žmona, lietuvių kalbos mokytoja, ieško tarnaitės. „Kadangi mes vyresnieji mokėmės po pietų, tai iš ryto visus darbus padarydavau, maistą pagamindavau ir tada ramiai sau spėdavau į pamokas. Dar buvo viena iš užduočių – duonos kepimas mokyklos mokytojams. Šeimininkė būdavo duoda užsakymus, kiek kepaliukų kuriai dienai prikepti. Žinoma, ne viskas iškart pavyko. Juk duoną pas juos kepiau pirmą kartą. Duona nuo lyžės skraidydavo, bet išmokau. O gardžiausia ir minkščiausia – ant rūgštaus pieno maišyta, žinoma, tokį receptą suradau netyčia, kai nespėjau pasigaminti raugo, o staigiai prireikė duonos. Daug visko išmokau. Bet, žinote, džiaugiuosi, kad sugebėjau būti sąžininga ir teisinga ir už tai buvau vertinama“, – prisipažino J. Šimkūnienė.

Pirmasis honoraras – už eilėraštį

Baigusi mokyklą Mielagėnuose ir sulaukusi pilnametystės, 1959 m. Jadvyga atvyko į Ignaliną. Mat ir dėdė Juozas su šeima bei jos motina taip pat kūrėsi mieste. „Vos apsilankius pas juos, brolienė iškart nurodė man kreiptis į paštą, nes ten yra vietos. Ir tikrai mane priėmė į darbą. 

Bet pinigėlių tai reikėjo jau iškart… Kadangi mokykloje lankiau literatų būrelį ir turėjau šiokių tokių gebėjimų, išdrįsau savo eilėraštį pateikti tuomet rajone leidžiamam laikraščiui „Nauja vaga“, o jau po kelių dienų bendradarbės šaukė: „Pažiūrėk, tavo eilėraštį išspausdino“. Kiek buvo laimės, kiek džiaugsmo… Tada gavau pirmąjį savo honorarą“, – juokiasi pašnekovė.

Užkirstas kelias nusikaltimams

Pradėjusi dirbti pašte, Jadvyga jau pirmąjį mėnesį pateko į keblią padėtį. Jai buvo patikėta į banką, esantį toje pačioje gatvėje, nunešti surinktus pinigus. „Išsigandau, padavė išsipūtusį maišą pinigų ir liepė nešti. Nunešus kasininkė pareiškė, kad trūksta tūkstančio rublių. Vos nenualpau. Kaip gali taip būti. Ji man tuoj liepė pasirašyti trūkumo lapelį. Aš nesutikau. Paėmiau skaičiuoti dar kartą pati pinigus. Beskaičiuojant susivokiau, kad negali trūkti būtent tūkstančio, nes pinigai surišti paketėliais po 1300 rublių. Tai jei dingo vienas paketėlis, tai turėjo būti atitinkama suma. Viskas buvo gerai. Kilus sąmyšiui, atėjo kita banko darbuotoja. Viskas tada baigėsi sėkmingai, aš gavau pinigų pridavimo kvitą. O jau po kelių dienų ši kasininkė buvo atleista iš darbo, kadangi, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ne pirmas bandymas pasipelnyti“, – prisimena pamokančią istorija moteris. 

Išgelbėtas vaikas

Jadvyga netrukus buvo išsiųsta mokytis į ryšininkų kursus ir gana sėkmingai juos baigė. Vėliau dirbo pakaitine pašto darbuotoja, o galiausia buvo paskirta Ginučių pašto viršininke. Ten ji sutiko vyrą Joną, vėliau gimė dukra, atsirado naujų planų. 

Bet istorija nepaprasta tuo, kad dirbdama pašte moteris tapo kaimo šviesuliu. Žmonės į ją kreipėsi įvairiais klausimais. Vienas iš tokių – smurtaujantys tėvai. „Atėję kaimo žmonės ėmė sukti galvą, kaip padėti nuolat mušamam ir prie bulvių duobės lauke po stogeliu nakvojančiam vaikui. Vaiko mama buvo mirusi, tėvas gyveno su kita moterimi, bet vyras tikėjo ir klausė tos moters, o ne savo vaiko. Pamotė jį kaltindavo tinginyste, vagyste iš namų bei nuolat abu tą vaiką mušdavo, neleisdavo į namus nakvoti. Štai tada ir ėmiausi iniciatyvos. Aplankiau juos pati, pranešiau atitinkamoms instancijoms Ignalinoje, atvyko komisija, vėl visi nuėjo į tą šeimą. Buvo bandymų surežisuoti spektaklį, bet greit išaiškinau. Galiausia dar kartą nuėjau pati griežtai aplankyti tos pamotės. 

Netrukus pirmą kartą buvau pakviesta dalyvauti teisme liudininke. Sprendimas buvo teisingas. Vaikelis paimtas ir perduotas Švenčionėlių vaikų internetui su visišku valstybės išlaikymu. 

Tėvas įsiutęs bandė man grasinti, bet aš sukaupusi drąsą jį nuraminau ir sugebėjau įtikinti, kad jo sūnui šiuo atveju – geriausias sprendimas. O jis, kaip tėvas, jei norįs, galįs jį lankyti kada tik panorėsiąs“, – iki šiol susigraudina liūdnas istorijas pasakodama Jadvyga.

Kita gyvenimo pusė

Artėjant Motinos ir Tėvo dienai, mes visada aukštiname motinystę ir tėvystę. Garbiname Motinas ir Tėvus, vadiname juos kone šventaisiais. Bet niekada nereikia pamiršti, kad yra pasaulyje ne vienas ir ne du žmonės, kuriems tai drasko širdį… Mačiusių ir išgyvenusių tokių dalykų, kurie net sunkiai suvokiami protu, yra nemažai. Nemažai žmonių net nenorinčių prisiminti savo motinų ir tėvų… Ir ne todėl, kad vaikai blogi, tėvų nemyli… Jadvygos patirtis ir išgyventi įvykiai ragina nedaryti šou dėl šou ir neperlenkti lazdos visame kame. Kartais infantilūs ir lėkšti mūsų svaičiojimai ir prievarta brukamos skambios frazės kelia didesnį susierzinimą, užgoždami kažką jautraus ir šildančio. Ten, kur yra vietos meilei, ten ji ir yra… 

Išsamų Jadvygos Šimkūnienės pasakojimą galite pasižiūrėti Ignalinos TV laidoje „Savaitė“ įrašuose internete. 

Ignalinos TV ir Mielagėnų bibliotekos archyv. nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *