Skip to content

Šiltųjų kraštų trauka

Nejaugi žiniasklaida tikrai atspindi tai, kas labiausiai rūpi žmonėms? Štai šiomis dienomis kiek per radiją nugirstu (visos televizijos įkyrėjo iki gyvo kaulo), tai didžiausia problema – kada bus atidarytos sienos, kada lietuviai vėl galės skristi pailsėti į šiltus kraštus. Žinia, per karantiną visi pervargę.

Prisimenu, kas dėjosi anais laikais, kai visi keliavo kur panorėję. Kai valdžia agitavo tautiečius balsuoti  stojimą į Europos Sąjungą, kaip bene svarbiausi privalumai buvo minima europinė parama ir „Europa be sienų“. Ir iki pandemijos per valdžios vyrų kišenes keliavo parama, o tautiečiai keliavo pažiūrėti, „kaip žmonės gyvena“.

O lietuviai, nuvažiavę į Europą, gyveno įdomiai. Įstrigo epizodas iš kažkokios LRT laidos, kai panelė pasakojo, kaip romantiškai gyvena: vietoj tualeto turi kėdę išpjauta sėdyne, pasistatė tą kėdę kalvos viršūnėje, po kėde – kibirą, sėdi ir žvalgosi į vandenyną. Vietos valdžia moka pašalpą, geri žmonės produktų iš parduotuvės atveža…

Arba pasakojimas apie kažkokį „menininką“, įsikūrusį jau ir ne Europoje, o kažkokioje egzotiškoje šalyje: maitinasi ant medžių augančiais vaisiais, irgi pašalpą gauna. Sakykit, argi Lietuvoje taip pagyvensi?

Bet čia išskirtiniai atvejai, romantiški. Šiaip visi mes buvome raginami važiuoti į turistines keliones. Kiekvienoje televizijos laidoje, nesvarbu, apie ji bebūtų, sėdėdavo bent vienos turizmo agentūros darbuotojas, dažniausiai – savininkas, ir pasakodavo, kaip ten užsienyje gatves prižiūri ar barščius verda. Ir apie tai, kokia gera yra jo atstovaujama ar vadovaujama firma ir kaip ji rūpinasi savo klientais. O nacionalinis transliuotojas Lietuvos radijas rytais beveik vien tik apie poilsį ir tekalbėdavo, žinoma, užsienyje.

Tada neretai tokia mintis ateidavo: o kažin, kaip už tą palankumą laidų vedėjams ir rengėjams atsilyginama? Gal grynaisiais, o gal tiesiog kelionėmis? Juk žiniasklaida – tokia sritis, kurios jokia FNTT nei prokuratūra liesti nedrįsta.  

O kas būdavo didžiausi žiniasklaidos herojai? Ogi tie, kurie daugiau šalių aplankę. Girdi, jie Lietuvą garsina. Girdėjome apie tokius garsintojus – kadangi pinigų kelionėms nemažai reikėjo, o keliautojai dirbti ir užsidirbti neturėjo kada ir paprasčiausiai nenorėjo, tai prasimanydavo jų labai paprastai: stovėdavo, pasidėję prie kojų dėžutę ir laikydami plakatą: „Aš iš Lietuvos, keliauju į (šalies pavadinimas), pritrūkau pinigų, padėkite“.

Garsinimas? Žinoma. Vertas aprašymo. Kaip gaila, kad dabar tokių istorijų negirdėti. Dabar, jeigu ir išgirstame apie lietuvius užsienyje, tai tik pagalbos šauksmą: pargabenkite mus namo, nespėjome grįžti, nes norėjome visą kelialapį išnaudoti. Arba visai tragišką prašymą aukoti užsieniuose žuvusio turisto kūnui pargabenti.

Nesutikčiau su tais, kurie sako, kad dėl dabartinės pandemijos kalti turistai ar vien tik turistai. Arba kad Lietuvą užkrėtė iš visokių turkijų (čia tokios ES šalys) grįžę medikai. Jeigu ir buvo tokių atvejų, tai dėl to reikia kaltinti ne vien medikus, bet ir universitetus ir institutu, nesugebėjusiais išmokyti medikų, kaip reikia elgtis tokiais atvejais, ir pačią sveikatos apsaugos sistemą, kuriai jau daug metų, dar gerokai iki Verygos, nežinia kaip vadovauja nežinia kas.

Dabar žiniasklaida irgi labiausiai sienų atidarymo laukia. Kažkur užsienyje daugiau svarstoma, kas bus su ekonomika. Net tokia galybė, kaip Jungtinės Valstijos, kai kalbama apie ekonomikos nuosmukį, mini skaičius, artėjančius prie dešimties procentų. Ir sako, kad pirmiausia rūpinsis savo šalies piliečiais, o tik paskui – likusiu pasauliu.

Kol žiniasklaida kalba apie būsimą poilsį po sėdėjimo namuose, o kai kurie populiarumo bet kokia kaina siekiantys politikai svarsto, kad gal reikėtų įvesti pustrečios dienos ilgio savaitgalius, kad žmonės galėtų pailsėti (tarsi iki šiol daug buvo dirbančių valdišką darbą penktadienį po pietų), Vyriausybė skolinasi. Ką bešnekėtum, kitos išeities nėra, kaip nebuvo jos ir prieš dešimtmetį, per aną krizę. Skirtumas tik tas, kad tada palūkanos buvo nuo 2 iki 9 proc., o dabar nuo 0,25 iki 0,75 proc. Už kokias palūkanas pasiskolinti jau atkeliavę į Lietuvą pirmieji du milijardai eurų, sužinoti nepavyko. Šiaip ar taip, svarbiausia, man atrodo, yra tai, kad tuos milijardus teks grąžinti.Ir todėl, kai girdžiu, kaip žiniasklaida tarp labiausiai „nusipelniusių“ paramos nuolat mini turizmo sritį, kažkoks neramumas atsiranda: ar tikrai tai šiandien mums svarbiausia? (Vos nepatriotiškai nepacitavau kaimyno Lukašenkos: „O ką ėsim?“)Beje, dėl ekonomikos sunkumų: vėl prisiminiau, kad Lietuva iš Briuselio gaunamą paramą gali panaudoti tik tam, kam ji buvo skirta. Ir nesvarbu, kad šiandien pandemija reikalautų skirti daugiau pinigų kam nors kitam: jeigu tėvelis Briuselis liepė dukrytei Lietuvai už duotus pinigus pirkti sveiko maisto – kokių nors Briuselio kopūstų, tai apie dešrą jį gali nė nesvajoti. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje