Skip to content

Ten, kur niekada nesilankėte ir vargu ar kada apsilankysite

Lina ŽVORŪNĖ

Ignalinos TV kūrybinė grupė, laidoje „Savaitė“ pasakojanti įdomiausias Ignalinos istorijas reportažų cikle „Lagamino istorijos“ apsilankė išskirtinėje mūsų miesto vietoje, Viešosios bibliotekos saugykloje. Išskirtinė ji dėl to, kad ten patekti gali tik patys bibliotekos darbuotojai, nors, išimtinais atvejais į vieną iš saugyklos skyrių gali užeiti vienas žmogus, lydimas bibliotekininko. Kuo gi ypatinga toji vieta? Norintys pažvelgti į ateitį, pirmiausia gerai turi ištyrinėti praeitį… ir jau šiandien jie pasijustų valdančiais situaciją. Užuominų galite rasite šiame straipsnyje.

Jeigu Jūs galvojate, kad mūsų senąjį garvežį „nubloškė“ užklupęs virusas COVID-19, tai jūs laibai klystate. Kūrenamos anglys, kaupiamos jų atsargos, idant mūsų miesto istoriją šis garvežys visiems laikams pargabentų į  miesto parką ir paliktų gilų mūsų kartos pėdsaką ateities kartoms. 

„Strygailiškis, (Švenčionių apskričio). Mūsų sodžius dar ne kartą nebuvo minimas laikraštyje. Gyvena nemažas skaičius gyventojų, bet gi tas jų tamsumas daug kelia neramumų. Neturi nei mokyklos, nei jokio skyriaus. Kol gyvavo lietuviška mokykla Petrave tai mūsų vaikai vaikščiojo į Petravą, bet uždarius ten mokyklą ir įsteigus ten lenkišką mūsų vaikučiai pasiliko namie. Nežiūri mūsų tėvai vaikų ateities ir neduoda jiems apšvietos, bet laiko namie. Nebūtų ten nuodėmės namie laikyti vaikus, kad gyventų tėvai padoriai ir neduotų vaikams blogų pavyzdžių, bet jaunimas kas ketvirtadienį kermošiauja Ignalinoj ir paskutiniu skatiku geria „Szuszkevičiaus“ smarvę, o paskui šluoja žydų mėšlynus. Tą patį ir mūsų seniai daro eidami lenktynių su jaunimu. Geriau būtų, kad tuos grašius atiduotų ubagams ar į „Palaukių“ (ežerą) mestų, negu tam „kenksmingam vandeniui“ Ignalinoj atiduoda. Reikia tuos blogus papratimus šalinti iš savo tarpo. 

Juozas.“

Smalsu, kur radome keistoku stiliumi užrašytas eilutes? Gavę išskirtinį leidimą, leidžiamės į bibliotekos saugyklos skyrių, kuriame saugomi vienetiniai leidinių egzemplioriai. Akys užkliuvo už 1930 m. leisto mūsų kraštuose laikraščio „Vilniaus žodis“ (reikia nepamiršti, kad Ignalinos rajonas, kaip toks, oficialiai įteisintas tik prieš 70 metų, 1950 birželio 20 d., mat iki tol mes buvome tiesiog Švenčionių apskritis, dar anksčiau – Nalšios žemė). Laikraštis „Vilniaus žodis“ –  nuo 1929 m. iki Antrojo pasaulinio karo rašęs kultūros, švietimo, socialiniais klausimais ir ragino saugoti lietuvių tradicijas, kultūrą, kalbą, spausdino lietuvių rašytojų kūrinius, straipsnius apie Lietuvos istoriją, informavo apie svarbiausius Vilnijos krašto, Lietuvos ir pasaulio įvykius.  Jame gausu straipsnelių ir iš Ignalinos, vieną jų girdėjote reportažo pradžioje. 

Virginija Mesropian, Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja, sutiko mums pasakoti, kokių lobių galime rasti saugykloje. 

„Mes esame bibliotekos saugykloje, kurioje yra saugomi fondų dupletinės knygos, periodiniai leidiniai, visas didžiulis kraštotyros fondas, dar turime ir senų leidinių, kurias skaitytojas gali pamatyti tik išsimintinų, jubiliejinių renginių metu, ypatingai juos saugant. Pačiame fone yra literatūros rusų kalba, grožinės literatūros bei šakinės literatūros fondas. Mes neturime galimybės visų fondų saugoti atskirose patalpose, juolab, kad nuolat papildydami naujais egzemplioriais visus fondus, turime kažkaip susitalpinti, o pačios patalpos juk nedidėja. 

Paprastas skaitytojas čia ateiti nebegali, bet esant svarbiam reikalui, tarkim, norint knygos rusų ar vokiečių kalba, bet nežinant ko skaitytojas nori, mes galima čia jį palydėti ir leisti išsirinkti, jei žino konkretų leidinį, atnešame mes. 

Pats seniausias leidinys mūsų saugykloje – liturginis leidinys, išleistas 1879 m. Kadangi savo restauratorių neturime, todėl visus leidinius saugome ypatingai. Vienas įdomesnių leidinių – knygelė Jono Gutenbergo Apie tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoko, išleista Tilžėje 1910 m. Ypatingas ir aritmetikos uždavinynas (1938 m.). Užduotys moko ne tik aritmetikos, bet ir istorijos: „Vyskupas Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 17 d., mirė 74 metų 3 mėnesių amžiaus. Kada mirė vyskupas Valančius?“, – pasakoja Viktorija. 

Laipteliais aukščiau turime dar vieną patalpą. Į ją jau tikrai neįeis joks skaitytojas, bet apie ją straipsnio tęsinyje papasakos Rimutė Kindurienė, Inovacijų diegimo ir ūkio skyriaus vyr. bibliotekininkė.

Bus tęsinys

Ignalinos TV nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *