Skip to content

Ten, kur niekada nesilankėte ir vargu ar kada apsilankysite (2)

Lina ŽVORŪNĖ

Tęsiame pasakojimą (pradžia antradienio numeryje) apie Viešosios bibliotekos saugykloje saugomus kultūros lobius. Saugykla išskirtinė patalpa, nes ten patekti gali tik patys bibliotekos darbuotojai, nors, išimtinais atvejais į vieną iš saugyklos skyrių gali užeiti vienas žmogus, lydimas bibliotekininko. Kuo gi ypatinga toji vieta? Norintys pažvelgti į ateitį, pirmiausia gerai turi ištyrinėti praeitį…

Ignalinos krašto spauda

Viešėdami Ignalinos viešosios bibliotekos saugykloje, laipteliais aukščiau turime dar vieną patalpą. Į ją jau tikrai neįeis joks skaitytojas ir apie ją pasakoja Rimutė Kindurienė, Inovacijų diegimo ir ūkio skyriaus vyr. bibliotekininkė.

„Mūsų saugyklos antrajame aukšte yra visa periodinė spauda. Nuo pirmųjų egzempliorių iki šių dienų laikraščių. Pirmiausia noriu pristatyti buvusio Dūkšto rajono laikraščius. „Leniniečio kelias“ (1952 m.) – tai Vilniaus srities, Dūkšto rajono, Dūkšto MTS politskyriaus organas. Kitas Dūkšto laikraštis – „Komunizmo švyturys“ (ėjo nuo 1955 m.). 1950 m. Ignalinos rajonui įgijus rajono statusą, leidžiama kita spauda. Pirmasis Ignalinos rajono laikraštis – „Kelias į komunizmą“, kuris pradėtas leisti 1951 m. (iki 1962 m.), vėliau, 1963m., jis pakeitė pavadinimą į „Nauja vaga“ ir leidžiamas iki šių dienų. Po ilgo laiko, 2001 m. išėjo visai naujas laikraštis „Ignalina“ ir ėjo 4-eius metus. O jau 2004 m. gruodį skaitytojus pasiekė naujas leidinys „Mūsų Ignalina“, kuris netrukus užėmė lyderio pozicijas ir tebelaiko jas šiandien. Svarbu paminėti, kad nuo 1990 m. iki 1992 m. Lietuvos Sąjūdžio Ignalinos rajono taryba leido laikraštį „Lietuvos pakrašty“, – pasakoja R. Kindurienė. 

Visų šių laikraščių egzemplioriai yra griežtai saugomi saugykloje ir skaitytojams padaromos tik konkretaus straipsnio kopijos. Bibliotekininkė R. Kindurienė pristatė dar ypatingą naujieną. 

„Turime puikią naujieną, apie kurią tikrai ne visi žino. Senieji mūsų laikraščiai yra suskaitmeninti (t. y. nuskanuoti atskirais lapais) ir patalpinti Ignalinos viešosios bibliotekos interneto svetainėje. Prisijungus galima rasti beveik visų laikraščių numerius. Kodėl beveik. Todėl, kad tai gan sudėtingas ir ilgas procesas, kuris atliekamas tik specialia įranga. Tačiau ateityje tikrai visi bus suskaitmeninti ir esant reikalui galima bus neišėjus iš namų „pavartyti“ rajono spaudą ir sužinoti, kuo gyveno ignaliniečiai prie 70 ir daugiau metų“, – patikino R. Kindurienė.

Prognozės prieš šimtą metų

Virginija Mesropian pristatė seniausią mūsų krašte ėjusį leidinį „Vilniaus žodis“. Nuo 1929 m. iki Antrojo pasaulinio karo rašęs kultūros, švietimo, socialiniais klausimais ir ragino saugoti lietuvių tradicijas, kultūrą, kalbą, spausdino lietuvių rašytojų kūrinius, straipsnius apie Lietuvos istoriją, informavo apie svarbiausius Vilnijos krašto, Lietuvos ir pasaulio įvykius. Jame gausu straipsnelių ir iš Ignalinos. Būtent ten aptikome ir įdomių prognozių. 

„Kas bus po šimto metų? Visais laikais žmonių protas bandė pažvelgti į ateitį, numatyti perspektyvas ir nupiešti ideališko  ateities gyvenimo vaizdą. Toks ideališkos tvarkos vaizdavimas gavo „utopijos“ vardą. 

Anglijoje pasirodė nauja utopija. Ją parašė lordas Birkenchendas ir pavadino „2030 metais“ t. y. po šimto metų. Turėdamas galvoje mokslo ir technikos progresą, Birkenchedas bando parodyti kas bus mūsų žemėje po šimto metų. Kaip ir kiti utopistai Birkenchedas mano, kad sintetinis maitinimas (dirbtiniai produktai) padarysią perversmą socialiniame gyvenime. 

Kai tik bus įrengti fabrikai, gaminantieji sintetinius produktus, maisto kainos kris ir žemės ūkis turės išnykti. Sintetiniai produktai būsią prieinami ir daug gardesni. Jie išstums iš rinkos žemės ūkio produktus. 2030 m. būsianti sintetinė duona, cukrus ir vaisiai. Tie produktai būsią pigesni už vandenį. 

Molekulerinės energijos išskyrimas duos galimumo pilnai naudotis nauja judamąja jėga ir oru galima bus keliauti 1000 kilometrų į valandą greitumu.

Išnyksiąs purvas, dūmai, triukšmas. Nereikėsią kūrenti anglimi. Už šimto metų fabrikai būsią švarūs  ir higieniški, kaip sanatorijos. Didžiausios mašinos veiksiančios be triukšmo. Žmogui reikės visai nedaug dirbti, kad visko turėtų iki valiai. Birkenchedas spėja, kad po šimto metų kiekvienam žmogui teks dirbti tik vieną kartą į dvi savaites. 

Televizija būsianti tiek ištobulėjusi, kad Londone galima bus matyti, kas darosi Amerikoje. Higiena sudarysianti tokias sąlygas, kad išnyksiančios visos ligos. 

Mokslas pagaliau atidengsiąs organizmo narvelio paslaptį ir būsią galima „gaminti“ žmones dirbtiniu būdu. Šitokį žmonėms „gamybos“ būdą Birkenchedas vadina „entogenišku gimimu“. Žmogus vystysis iš dirbtinio narvelio, ne motinos įsčiuje, o stikliniame inde laboratorijoje. Vaikui iš anksto bus duodami tinkami gabumai. Tai būsią tikrieji „robotai“, žemesnės būtybės, sutveriamos juodiems darbams, jei tokie darbai pasaulyje dar būsią.

„Entogeniškas kūdikis“, žinoma, gerokai paardysiąs pasivedimo pagrindus. Vedybų institutas per šimtą metų pasikeisiąs. Moteris bus laisva nuo reikalingumo gimdyti vaikus ir taps pilnateise piliete, kaip vyrai.“ Rašoma visuomenės laikraštyje „Vilniaus žodis“, 1930 m. gegužės 15 d.

Prieš bandydami prognozuoti ateitį, pirmiausia turime susipažinti su savo istorija, nes ir garsus romėnų posakis byloja, jog žmonės, nežinantys istorijos, lieka vaikai. 

Didžiausias Ignalinos karšto istorijos lobynas, kurio nerasite jokioje knygoje, o internete – juolab,  yra saugykloje, kraštotyros fonde.   

Visąlaik kyla pagunda dabartį vaizduoti protingesnę už praeitį. Bet jei būsime nuoširdūs, puikybė mūsų neištiks, o karšto istoriją priimsime, kaip būsimo tvirto statinio, kuriame gyvens mūsų vaikai ir anūkai, pamatą.

P. S. Be jau minėtos rajono spaudos, rajone sovietmečiu buvo leidžiami įmonių laikraščiai. Taip Ignalinos MSMV Vidiškėse leido „Melioratorių“, i Ignalinos SMK Didžiasalyje – „Keramiką“. Pokario laisvės kovų sūkuryje laikraščius leido partizanų rinktinės. Mūsų krašto Vytauto apygardos Tigro rinktinė leido laikraštėlį „Rytų Lietuva“, o Lokio rinktinė (veikusi Ažvinčių, Minčios giriose ir Dūkšto bei Salako apylinkėse) leido „Sutemų keleivį“. Partizanų spauda spausdinta rašomosiomis mašinėlėmis per kopiruotę. Redakcijos archyve yra išlikusi „Rytų Lietuva“.

Ignalinos TV nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *