Skip to content

Ateisi su pykčiu – gausi pyktį, ateisi su meile – gausi meilę

Lina ŽVORŪNĖ

Ūkis „Sūrio kelias“ 

Ūkis tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai. Monika Šimonėlė ir jos šeima viską pradėjo nuo sūrių. Ir dabar Monika gamina nuostabius, įvairaus skonio ir tekstūros avių pieno sūrius, kuriuos užsakovai rezervuoja metams į priekį. Taip atsirado avytės, nuo avyčių – ir visa kita: laukai, daržai, pievos, verpimas ir t. t.  Daugelis gal nustebs, bet šiame ūkyje viskas auginama itin švariai, natūraliai, vystant gamtinę žemdirbystę ir į kiekvieną gyvą padarą ar net žolę žiūrint su meile. Čia kalbėti gali su visais ir visi tave supras: avys, ožkos, vištos, triušiai, žirgas, katytės, šunelis… net bitės. Tiesa, pravartu žinoti, kad visi ūkyje gyvenantys augintiniai – kilmingi, veisliniai. Tokia Monikos filosofija. Ji nenorinti nemalonių staigmenų, norinti kokybės, todėl renkasi prognozuojamus gyvūnus. Veterinarės specialybę turinti moteris visas gyvūnų priežiūros ir ligų bei sveikatinimo klausimus sprendžia pati. Gyvendama gamtoje, Monika išsiugdė puikią intuiciją, o turėdama dar labai daug žinių, ji tapo nepralenkiama. 

Kadangi vyras kol kas daugiau laiko praleidžia užsienyje uždirbdamas šeimai pinigus, tai jiedvi su dukra kuriančios namus pačios. Tam, žinoma, reikia pasirūpinti ir ūkio gyventojais, pašaru jiems. Tuo tikslu Monika nusipirko naudotą, bet itin gerą vokišką traktorių FENDT, o padedama dviejų meistrų išmoko puikiai juo dirbti. Įgytas presas padeda apsirūpinti ir pašaru, ir apsėti laukus. O sodybos puošmena – žirgas, turi vieną vienintelę paskirtį – būti. Būti, kad suteiktų džiaugsmo ir palaimos, lekiant nebalnotu žirgu pavasario laukais, vasaros naktimis, rudens rytais ir per spindinčias pusnis. Ir bene pagrindinė naujiena – jau į klientų namus keliauja daugelio pamėgti nuostabaus skonio, su meile pagaminti avies pieno sūriai… Kam smalsu, užsukite į Sūrio kelio paskyrą feisbuke, ten galima bus ir sūrių užsisakyti… 

Gamtinė žemdirbystė 

Trumpai apie gamtinę žemdirbystę. Tai toks ūkininkavimo būdas, kai nenaudojamas joks dirvos įdirbimas, o remiamasi natūraliai vykstančiais dirvodaros procesais. Gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Kas lieka – užkonservuojama dirvoje humuso pavidalu.

Yra trys pagrindiniai augalų mitybos būdai: mineralinė mityba, huminė ir simbiotinė. Visi jie augalams yra priimtini, bet ne visi garantuoja subalansuotą mitybą. Ariamojoje ir cheminėje (taip pat ir vadinamoje ekologiškoje) žemdirbystėje naudojami du pirmieji. Bet jie neužtikrina pilnaverčio augalų gyvenimo, neaprūpina jų visomis būtinomis medžiagomis, tiesiog neatitinka augalų fiziologinių poreikių. Gamtoje egzistuoja tik trečiasis – simbiotinis mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Kiti būdai – tik atsarginiai variantai, skirti ekstremalioms sąlygoms. Tradiciniuose daržuose ir soduose sudaromos būtent ekstremalios sąlygos, kuriose augalai IŠGYVENA, bet ne GYVENA. Nėra sterilių augalų, jų gyvenimo būdas taip sutvarkytas, kad jiems būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija, norint gauti visas reikiamas medžiagas. Reikalas tas, kad daugelis biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, hormonų) yra ne augalinės, bet bakterinės ir grybinės kilmės, be šių organizmų augalai negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje