Karantinas beveik tapo įprasta būsena. Jau pradėjome dairytis, kaip čia dabar gyvename, lyginti, koks gyvenimas anksčiau buvo, ir svarstyti, ko dar iš valdžios galime laukti. Nors suprantame, kad laukti malonių iš valdžios – tuščias reikalas, bet vis tiek tikimės. Ne veltui sakoma, kad viltis – kažkieno motina.  

Ką besakysi, bet apskritai net karantinas pliusų turi. Jeigu neieškosi baisių pranešimų apie ligą, tai yra, laiku išjungsi radiją ar televizorių ir praleisi atitinkamus straipsnius įvairiuose portaluose, tai šiokių tokių pasikeitimų žiniasklaidoje, o tiksliau – visuomenės nuomonės formavimo versle pamatysi. 

Visų pirma, apie sveiką ėdalą mažiau rašoma. Gal todėl, kad paaiškėjo, jog koronavirusas nežiūri, ką tu valgai, netgi sveikuolius, dar ir pirmoje eilėje, pjauna, ir gal todėl visokie šarlatanai ir kiti kepeniai dabar tyli, ausis suglaudę, nesiūlo eketėje gydytis.

Ir su rekomendacijomis rečiau lankytis prekybos centruose sveikas maitinimasis nelabai derinasi. Iš kur tų šviežių daržovių paimsi, jeigu savo darže neturi ridikėlių ar salotų pasėjęs. Gerai, jeigu pavytusių randi. O raginti maitintis avokadais dabar, kai neretas ne tik pajamų iš verslo, bet ir apskritai darbo neteko, net žurnaliūgoms nebepatogu pasidarė. Nors, atvirai šnekant, ir anksčiau pensininkai avokadais nesimaitino.

Dabar, kurį portalą beatsidarytum, „tautos“ verksmai: nusibodo su „antsnukiais“ vaikščioti. Galėtų, žinoma, ir neverkti, suprasti, kad jeigu anksčiau, kai kaukių nebuvo, jos nuo koronaviruso neapsaugojo, tai dabar jas nešioti reikės tol, kol visos atsargos nebus išparduotos. Argi saviškiams leisi patirti nuostolių?

Nuostolius valdžia stengiasi atlyginti. Tam pusę milijardo pasiskolina, tam – visą. Ir skolinimuisi dar ne pabaiga, dar iki rinkimų toli. Visiems pinigų reikia, ir čia jau be juokų. Valdžia bedarbius ir pensininkus sušelpti žada, ačiū jai už tai, neatsisakysime, bet tie, kurie dirba, tikrai daugiau nukentėjo. 

Paprastas pavyzdys. Anksčiau, į Ignaliną nuvažiavę, būtinai ir šio, ir to ūkininkų parduotuvėse pirkdavome, o dabar mums viską į namus iš vieno prekybos centro atveža. Neabejoju, kad ūkininkų krautuvėlė per karantiną nemažų nuostolių patyrė ir dar patirs, o ar kas jai tai atlygins?  

Užtat skaičiau, kad žiniasklaidai jau skirta keliasdešimt tūkstančių eurų. Menkystė, žinoma, bet kam skirta – niekur neradau. Visos „respublikinės informacijos priemonės“ tyli, nė viena nepasigiria, kad gavo, ir nė viena kitos neapkaltina, kodėl šiai daugiau skirta.

Kažin, ar „Mūsų Ignalinai“ nors kiek nubyrėjo? Vargu, jos balsas tik rajone skamba, nėra ko su tokiu mailiumi terliotis. Ką gi, toks jau požiūris. 

Užtat žinios iš Vilniaus tokios nuosaikios, „sušukuotos“. Net apie tai, kiek skolinamasi, nelabai sužinosi. Finansų ministras aiškina, kad viskas gerai, kad Lietuva iš krizės išeis su mažiausiais nuostoliais, gal net mažiausiais Europos Sąjungoje.

Nieko nepadarysi, visi žino, kad mums svarbiausia – pirmauti. Čia kurią dieną susirgusių vos keli buvo, tai tuoj išgirdome, kad pagal šį rodiklį mes pirmaujame visoje Europoje. Kitą dieną nebepirmavome, bet tai jau niekis. Svarbu rasti, kuo pasigirti. Liaudį reikia maitinti teigiamomis naujienomis.

Tad džiaugiamasi, kad dabar skolinamasi mažomis palūkanomis, ir todėl šios krizės nepalyginsi su ta, kuri prieš dešimtmetį buvo. Tarsi svarbiausia būtų – palūkanas sumokėti, o kad ir paskolintus milijardus teks grąžinti – čia, atrodo, niekis.

Gal taip baigsiu: vasarą tikrai išgyvensime. O kas bus, kai ateis žiema… Ar nereikės vadinti kvaila ir savižude partijos, kuri rudenį sieks laimėti Seimo rinkimus?