Po du mėnesius karantininės prastovos ir gyvenimo sąstingio, po truputį grįžtame į normalų gyvenimą. Yra sakančių, kad taip, kaip gyvenom, esą jau negyvensim, kiti tvirtina, kad nieko iš esmės nepasikeis ir po viruso okupacijos. Vis tik dar šią vasarą iš karantino tramdomųjų marškinių visiškai neišlysime. Bet jau viena po kitos atsidarė įvairios buitinių paslaugų įstaigos, salonai, parduotuvės, atsidaro ir kavinės. Nuo pirmadienio veikia „Dringis“, nuo gegužės 29 d. atsidarys „Romnesos“ restoranas, o šiandien, gegužės 22 d., atsinaujinęs duris lankytojams atvėrė viešbutis-restoranas „Žuvėdra“. Ta proga kalbamės su šios įstaigos savininku ir vadovu Petru MAČIULIU.

– Kaip išgyvenot šiuos du mėnesius, ką naujo žadate savo klientams nuo šiandien dienos?

– Išgyvenom, šiandien startuojam naujam sezonui. Tenka pradėti beveik nuo nulio, nes visų turėtų produktų galiojimo terminai baigėsi. Žalos patyrėme ne tik dėl prastovų, bet yra ir materialinių nuostolių. Džiugu tik, kad mūsų kolektyvas smarkiai „nenukraujavo“. Šioks toks mažėjimas yra: kas motinystės atostogų išėjo, kas išėjo ir sukūrė savo verslą ar susirado geresnį darbą, bet kolektyvo branduolys išliko.

Per tuos du mėnesius buvo laiko pagalvoti, ką galėtume pakeisti, ką naujo galime pasiūlyti savo svečiams ir klientams. Dabar daugiau veiklos, renginių lauke, tad praplėtėm lauko terasas, erdves, labiau išnaudosim pramogų parką, kuriuo susidomėjimas didelis. Žmonėms suteiksime galimybę mūsų erdvėse patiems papramogauti, tarkime, išsikepti mėsos kepsnį…

– Beje, dabar kalbamės taip pat naujoje pavėsinėje, kurios anksčiau nebuvo.

– Taip, čia yra stalas, suolai, stogas, žmonės galės atsinešti savo vaišių ar jas nusipirkti pas mus. Kol kas šiemet šioje pavėsinėje klientų neaptarnausime, teks patiems poilsiu pasirūpinti, o vėliau bus matyt.

Pagalvojom ir apie vidaus interjerą. Visiškai pakeitėm baro dekorą, kuris lankytojams gal būt bus staigmena. Galvojom, svarstėm, ką į interjerą įnešti naujo, ekologiško. Specialistai mums pasiūlė norvegišką samaną. Rinkoje yra ir ispaniška, itališka, graikiška samana, bet norvegiška pigesnė, pasirinkome ją. Manau visiems bus ne tik įdomu pasižiūrėti, bet ir paliesti ją. Tikiuosi, neišpešios, kad parsineštų namo kaip suvenyrą. Samanos yra gyvos, bet pripildytos tam tikros medžiagos, tad tarsi užkonservuotos.

– Bus dar viena techninė naujovė, pirmoji ir kol kas vienintelė Ignalinoje ir rajone. Įrengėt elektromobilių akumuliatorių įkrovimo stotelę.

– Daug žmonių mums skambino, kad tokios paslaugos reikia, nes elektromobilių daugėja. Tokią stotelę įrengus Visagine, per tris mėnesius ja naudojosi tūkstantį kartų. Manau, kad bent metus laiko šį paslauga bus nemokama. Įkrauti akumuliatorius užtruks apie 1,5 valandos, šį laiką vairuotojai galės praleisti restorane ar pramogų parke.

Vizualios permainos gerai, tačiau, manau, kad šiemet didžiausia problema bus lankytojai. Tad ant durų turbūt reikės užrašyti, kad reikalingi ne darbuotojai, o lankytojai.

– Į užsienius durys šiemet stipriai privertos, tad laukiama, kad lietuviai daugiau keliaus ir pramogaus savo šalyje.

– Anksčiau apie 60 proc. viešbučio gyventojų ir restorano lankytojų buvo iš užsienio, o dabar reikia persiorientuoti į vidaus rinką ir kažkiek į latvius ir estus, su kuriais sienos jau atviros. Manau, kad pasaulis ir Europa ilgam aklinai neužsitvers, tik šiemet teks gyventi su savais klientais ir netolimais kaimynais. Antra vertus, reikia galvoti, kaip tuos lankytojus prisitraukti. Naivu tikėtis, kad teužtenka pasiskelbti, kad jau dirbame, ir klientai užplūs. Todėl mes jau susisiekėm su stambiom turizmo agentūrom, kurios turistus veždavo į užsienį. Jos persiorientuoja į vidaus rinką turistus vežioti po šalies regionus. Tad tariamės, kad jų maršrutai neaplenktų ir Ignalinos. Siūlom nakvynes parai, dviem, trim su pramogomis. Ruošiam paslaugų paketus ir derinam juos su turizmo agentūrom, kad jos savo reklamose siūlytų ir išvykas į mūsų kraštą. Ši problema turi tapti svarbiu rūpesčiu ir Ignalinos turizmo centrui, savivaldybei, kurie turi stiprinti savo veiklą, nukreiptą efektingai pristatyti rajoną Lietuvoje. Nes iki šiol pristatant savo veiklą ir paslaugas mes visada tarp kitų būdavome gale, paskutiniai. Visada pralaimime kaimynams – Zarasams, Molėtams, Anykščiams. 

– Ko reikia, kad nebūtume paskutiniai?

– Jeigu mes ką parašom internetinėje erdvėje, dar nereiškia, kad ta informacija pasieks ar sudomins žmogų. Dauguma regionų lankytojus dabar vilioja įvairiais netikėtais, netradiciniais, nuotykiniais renginiais ir reginiais. Reikia kažko stebinančio, stulbinančio…

– Gal net gerąja prasme kažko chuliganiško?

– Taip, galima ir taip pasakyti. Turizmo informacijos centras dabar stengiasi reklamuoti regioną, bet dėl viruso sąlygos pasikeitė, tad reikia netradicinių sprendimų. Tom pačiom rogėm dabar toli nenuvažiuosi. Dar buvusiame Turizmo departamente vis sakydavau, kad mūsų regionas dėmesiu yra nuskriaustas. Daugiau pristatomas Vilnius, Trakai, Nida, Kryžių kalnas, o mums dėmesio ir nelikdavo. Ir kai užklysdavo pas mus turistai, nustebę sakydavo, kaip gerai, kad atradome jūsų kraštą. Ir skundėsi, kad informacijos apie jį labai mažai. Tad pristatykime, ką turime geriausio, įdomiausio, bet neįprastai, o su tam tikru cinkeliu, kad žmogų „vežtų“, užkabintų. Visi gali atvažiuoti pavalgyti, pernakvoti, bet kas toliau? Nėra sistemos. Nėra tąsos. Įkuriam kokį objektą, tarkime, pažintinį taką, bet po kiek laiko jį tarsi pamirštame, neprižiūrime, o reikia kasmet jį naujinti, tobulinti, kad dėmesys juo neslūgtų, o didėtų.

Jeigu žmogus keliauja, vadinasi jis turi pinigų, už kuriuos nori normalių paslaugų, sąlygų, kad gautų vidinį pasitenkinimą: atvažiavo, pamatė ir kitam pasakė, kad į Ignaliną važiuoti verta, nes ten įdomu. 

– Dabar daugelis turizmo paslaugų teikėjų kalba maždaug taip: kadangi dėl karantino patyrėme daug nuostolių, teks kelti paslaugų kainas. Kaip elgsitės Jūs?

– Susėdom, pasitarėm, pagalvojom ir nutarėm – kainos nekis. O kai kurioms paslaugoms net mažės. Tarkime, kalbant apie apgyvendinimą. Pirmą parą klientas mokės įprastą, nurodytą kainą. Už antrą – 30 proc. mažiau, už trečią parą – dar 10–15 proc. pigiau. Dabar nereikia siekti greito pelno, svarbiau stabilizuoti įmonės ir kolektyvo darbą. Paslaugų branginime gal ir yra logikos, bet… Pirmą kartą atvykęs klientas gal ir nepabėgs, bet pamatęs kainas, ar jis po to vėl atvažiuos?

– Juk sakoma, kad labiausia įsimena pirmas įspūdis…

– Būtent. Įsimena dėl kainų, tvarkos, kitų dalykų (ir dėl tualetų, kurių autobusų stotyje meras, kaip rodė TV, prižadėjęs visai Lietuvai, per metus taip ir nesutvarkė – red.). Tad kainų nekelsim.

– O kokia situacija Palūšėje? Ten turėjote barą, parduotuvę, bet, kiek girdėjau, jau kažkam perleidote?

– Palūšės kompleksą išnuomojau, su galimybe po dvejų metų išsipirkti. Sudarėm sutartį. Atėjo žmonės, išmanantys, žinantys, ką ir kaip daryti. Jie iškart investavo. Patyrę, yra darę šį darbą. Kaip jiems seksis – pamatysim. Jau nuo birželio žada pradėti veiklą. Tas objektas nebuvo mums nuostolingas, atsipirko jau 2014 m. Parduotuvė veikė visus metus, bet mes nebuvome prekybos žinovai, o naujieji nuomininkai – prekybininkai, dalyvaujantys mugėse, turi patirties. Žinau, kad ten atsidarys rūkykla, ir kas rytą bus galima nusipirkti šviežių rūkytų žuvų. Ką daugiau pasiūlys – jau greitai pamatysim.

Autoriaus nuotr.