Liudmila: „Paskutiniais metais Dūkštas nerealiai atgijo. Kiek veiklos, renginių. Šimtai žmonių suvažiuoja. O jau į Jonines tai net iš kitų miestų visi sulekia. Tiek pramogų, atrakcijų. Pas mus daug jaunimo, vaikų. Ir per visas šventes vaikams visada prigalvota daug veiklų. Mūsų miesto specifika kiek kitokia. Mes labiau glaudžiamės prie Visagino, nei prie Ignalinos. Pirmiausia – atstumas. Trakim, mano vaikai eina į mokyklą Visagine. Ten galimybės kitos. Kiekvienas tėvas galvoja apie vaiko ateitį ir siekia jam kuo geriausio. Visaginas  – kitokios kultūros miestas, kitokio mentaliteto žmonės. Dalį tos kultūros atsiveža mūsų vaikai, ir mes patys. Mes nesame kaimas su penkiomis bobutėmis. Vienas įspūdingiausių senųjų renginių – Miesto šventė, kurią kažkada organizavo Lina Staliauskienė. Paskui Dūkštas buvo apmiręs, o štai atėjus Jūratei Rudokienei, lygis vėl šoktelėjo. Net neįsivaizduoju, kas būtų, jei iškeltų kultūros centrą. Mokykloje net vietos nėra renginiams organizuoti. Sunaikinti mieste kultūrą vardan ko? Pasakykite vardan ko?“ 

Valentina: „Na ir naujiena. Tai iškeliam viską iš Dūkšto į užmiestį, į mokyklą – ir kultūros centrą, ir ambulatoriją, parduotuves ir bažnyčią, kad išgelbėtume griūvantį mokyklos pastatą. Užkalkim visus langus ir bus tvarka. Meras čia dirbo kiekvieną ketvirtadienį, bendravo su žmonėmis įvairiomis temomis. Kodėl dabar neatvažiuoja, nesurenka visų žmonių ir nepasikalba šia aktualia ir skausmingą ateitį prognozuojančia tema? Mes labai pikti ir nepatenkinti planais už nugaros. Rinkome jauną, energingą merą tikėdamiesi jo palaikymo, tikėdami, kad jis dirbs dėl mūsų, o dabar mes jau jam nebeįdomūs. Kas antras žmogus Dūkšte jums pasakys, kad be kultūros Dūkštas miręs. Aš pati iš Kaniūkų, bet nepraleidžiu nei vieno renginio Dūkšte.“ 

Svajūnas ir Rytis: „Gal pajuokavo kas nors ir tiek. Mes girdėjome apie tai, bet netikime. Kas gi eis šiais laikais į renginius griūvančioje mokykloje. Kažkaip gaunasi, kad mes ne pirmyn, o keliais dešimtmečiais atgal grįžtame. Lyg pokario metais slapta literatūra, slapti pasišokimai toli nuo visų akių, kad niekas nesužinotų ir nenubaustų už kultūros sklaidą. Mes abu savanoriai saviveiklininkai. Padeda įgarsinti renginius, dalyvaujame programose. Daugelis mūsų draugų ir mažesniųjų noriai dalyvauja kultūrinėje veikloje, nes tai labai smagu. Mums leidžia „reikštis“, išklauso idėjų, pasiūlymų. O kodėl gi ne? Jie iškelia mus iš čia – garantuotai viskas žlugs. Niekas ten neis. Be to, toje salytėje daugiausia 50 žmonių gali sutilpti (dabartinė salė talpina 185 žmones, ir dažniausia salė būna sausakimša – autor.)

Kita vertus, kaip galima leisti perkelti kultūrą ir žmonių susibūrimus į avarinės būklės pastatą? Kas atsakys už tragediją? Aktų salė ten – antrame aukšte. Pažiūrėjus žemyn iš aktų salės, pro grindis matosi apačioje esanti biblioteka. Visur jau prieš dešimt metų sienos trupėjo, tinkas byrėjo. Pamename, kai mokėmės mokykloje, per pamoką ant stalo mokytojai nukrito nuo lubų ištrūkęs šviestuvas su visais laidais. Tą pastatą iš išorės apdailino, tipo renovaciją padarė ir rozetes pakeitė, o visa kita – puvę supuvę. Ar yra logikos remontuoti jį. Tai apšildinkite šitą pastatą ir nereikės nieko niekur kelti, o senąją mokyklą išleiskite į užtarnautą sunykimą.“

Tęsime kitame numeryje. Pateiksime mero pavaduotojo nuomonę, kultūros darbuotojų pastebėjimus ir dar… šį bei tą.

Autorės nuotr.