Skip to content

Karvutės – į pagalbą gamtai, puoselėjant senąsias tradicijas

Lina RAGINYTĖ

Sudėtingiausia ir skausmingiausia žmogui suvokti, kad rytoj nebebus taip, kaip buvo vakar. Pašėlusiu greičiu gyvenimas lekia į priekį, tokiu pat greičiu atnešdamas ir permainų. Buvo laikas, kai Meironių kaimo moterys iščiūčiuotas brangiąsias karvutes plukdydavo į Pabiržės pusiasalį dėl to, kad neturėjo kur jų ganyti. Po truputį tai tapo gražia tradicija ir galimybe atsiskleisti moterų išmonei. Vėliau tai tebuvo daroma siekiant tik tęsti tradiciją, bet pamažėl entuziazmas blėso, nyko ir pačios karvutės, kol vieną dieną išaušo Sekminės be tradicinių karvučių plukdymo apeigų. Šios Sekminės vėl kitokios. Jei neturėtų Aukštaitijos nacionalinio parko komanda idėjų ir entuziastų, pasiryžusių jas įgyvendinti, kažko netektume… Senosios tradicijos išradingai interpretuojamos ir sumaniai pritaikomos prie besikeičiančios gamtos ir nūdienos. 2020 m. birželį vėl plaukė karvutės į Pabiržės pusiasalį… tik šįkart ne dėl žmogaus poreikių, o kaip draugiškos talkininkės unikaliam gamtos kampeliui…

Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Idėja – išsaugoti tradicijas – skamba vienaip, bet šiandien XIX a. realybė yra kiek kitokia, nei XX a. ar net XIX a. Patys gyventojai ar Meironių kaimo bendruomenė tikrai nebūtų pajėgūs vieni atlikti didžiulių kultūrinių ar gamotsauginių projektų, be kurių šiandien neįsivaizduojama beveik jokia veikla. Lemtingas sutapimas, kad šis unikalus gamtos kampelis su visomis jo paties kažkada išprovokuotomis tradicijomis yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Būtent tai ir lėmė, kad niekas nesustojo, nemirė, o priešingai – atgijo. Gal kitomis spalvomis, garsais ir potyriais, bet tikrai gyvuoja ir turi ateitį. 

Prieš trejus metus Aukštaitijos nacionalinio parko komanda, paraginta vadovo Gedo Kukanausko, drauge su  kolegomis iš Žemaitijos ir Dzūkijos įsivėlė į savotišką avantiūrą ir sutiko dalyvauti LIFE integruotame projekte Natura 2000 tinklui ir saugomų teritorijų sistemai. Šiam projektui vadovauti pasiryžo ANP Biologinės įvairovės skyriaus vadovas  Tautgirdas Masiulis, beveik metus su kolegomis rengęs 10-ies metų trukmės projektui dokumentus. Parengus dokumentus, projekto įgyvendinimo veikos persikėlė į gamtą, kur T. Masiulio dešinąja ranka net ir sunkiausiose užduotyse tapo Praktinėje vyr. specialistė Violeta Jasiulienė. 

Projekto esmė – siekis išsaugoti ūkinę veiklą, svarbią saugomiems augalams ir gyvūnams bei neleisti pievoms apaugti krūmynais ar nendrėmis bei sutelkti pastangas Aukštaitijos nacionalinio parko regione ganymo atgaivinimui. 

„Tradicinį ūkininkavimą, ganymą bei šienavimą pakeitus intensyviuoju žemės ūkiu, buvę atviri gamtiniu požiūriu turtingi kraštovaizdžiai degraduoja. Savaime užaugdami menkaverčiai krūmai ir medžiai užgožia retas ir atviras buveines, natūralias pievas, pelkes, nyksta kraštovaizdžio mozaikiškumas, o kartu su juo prarandama nemaža šioms buveinėms būdingos biologinės įvairovės dalis ir vaizdingumas. Siekdami tikslo sunkiai pasiekiamose žmogui teritorijose, tokiose, kaip piliakalniai, pelkėtos salos, nutarėme atgaivinti gyvulių ganymo tradicijas. 

Tokiu būdu nuo vertės sunykimo gelbstima Kretuono ežero Didžioji sala (32 ha), kuri visada buvo daugelio rūšių vandens paukščių namai. Čia senais laikais ganydavosi atplukdyti naminiai gyvuliai, neleisdavę salai užželti krūmais ir medžiais. Nutraukus šią veiklą iš salos pasitraukė ir daugelis retųjų rūšių paukščių. Taigi buvo nuspręsta atgaivinti šią tradiciją ir darbą patikėti gyvuliams. Eilėje laukia per 40 ha užimantis Ginučių ąžuolynas, o šiandien, kartu puoselėjant ir senąsias tradicijas iš Meironių į Pabiržės pusiasalį (15 ha) išplukdyta karvučių – Angus veislės 10-ies mėsinių galvijų banda. 

Skamba gal ir žaismingai, bet tai nėra taip paprasta. Iš projekto nupirkome 20-ies galvijų bandą. 18 karvių ir 2 veršius. Tikrai padėjome pastangų, kol radome ūkininką, sutikusį dalyvauti eksperimente ir eiti į konkursą, kurio sąlygos taip pat ne pačios lengviausios. Mat, gavęs „dovanų“ galvijus, ūkininkas įsipareigoja 20 metų ganyti juos saugomose teritorijose, o per penkerius metus dar „sukaupti“ tokią pačią bandą, kokią gavo „dovanų“ (18 telyčių ir 2 veršius) ir perduoti „dovanų“ kitam ūkininkui. Tai Švenčionių rajone, Rėškutėnuose, ūkininkaujantis Kazimieras Pranskus. Ūkininkas jau trejus metus Reškutėnų kaimo apylinkėse sėkmingai augina Galovėjų veislės galvijus, kurių banda šiuo metu siekia 15 galvijų ir iš anksčiau įsigyta 100 avių banda“, – pasakoja projekto įgyvendintojas T. Masiulis. 

Smagus ūkininkas tiesiog trykšta energija, kalbėdamas apie angusus, su kuriais spėjo susidraugauti, perprasti įgeidžius ir charakterius. Prie kiekvieno priėjęs lyg koks žiniuonis sumurma kažką, o gyvuliai jau bando atsakyti tuo pačiu. Ir medžiui, ir gyvuliui reikia laiko, dėmesio ir net pagarbos. 

Pasakodamas apie naujuosius savo ūkio gyventojus, iš projekto gautus angusus, K. Pranskus džiaugiasi sėkminga jų adaptacija. „Mane jau pripažįsta kaip šeimininką, nes tik pamatę sulekia ir būriuojasi aplink – laukia grūdų. Per dieną ir visą maišą sukramsnoja. Papildomai kasdien dar atveždavau ir ruloną šiaudų, o kaip bus čia, saloje, žiūrėsime“, – sako ūkininkas. Pasak jo, šios veislės galvijai nėra reiklūs, ištvermingi ir lengvai prisitaiko įvairiose sąlygose. 

Ūkininkas prisipažino, kad galvoje verda ir daugiau veiklos plėtros idėjų. Nors greitos investicijų grąžos K. Pranskus ir nesitiki, visgi viliasi, kad jau trečiaisiais angusų auginimo metais galės iš to kažkiek užsidirbti. Pajamas papildyti norėtų ir atidarydamas savo skerdyklą ar parduotuvėlę, siūlančią rinkai aukštos pridėtinės vertės mėsą. „Tų idėjų man netrūksta. Svarbu, kad sveikatos užtektų. Dėl to jau kitais metais planuoju atsidėti tik ūkiui. Šiuo metu prisiduriu ir iš kitos veiklos – esu muzikos mokytojas, repetuoju su choru, būna savaitgaliais ir koncertavome,“ – pasakojo ūkininkas. Negąsdina ūkininko ir ilgametė bendradarbiavimo sutartis su Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, kuriai K. Pranskus jaučiasi ypač dėkingas: „Labai daug pagalbos sulaukiau iš Aukštaitijos nacionalinio parko specialistų. Jei ne jų parodyta iniciatyva, vargu ar būčiau tam pasiryžęs.“ 

Pasak jo, parko specialistų atsidavimas darbui dėl kitų ateities ir gamtos gerovės, verčia tikėti sėkme.

Vedini projekto tikslų ir įsipareigojimų bei tęsdami tradicijas, šio projekto vykdytojai – ANP komanda ir ūkininkas K. Pranskus specialiai pagaminti keltu į Pabiržės salą išplukdė 9 Angus veislės karves ir 1 veršį. Visą dieną trukęs varginantis, bet užsispyrusių entuziastų įveiktas užmojis įgyvendintas sėkmingai. Karvutės džiaugsmingai pabiro po salą, tapusią naujaisiais namais iki pat rudens. Žinoma, kelis kartus per savaitę jas lankys ūkininkas bei ANP darbuotojai, esant reikalui ir veterinarai, mat, liepos mėnesį laukiamas ir bandos padidėjimas. 
Pasak T. Masiulio, tikimasi, kad vietinių ūkininkų noras bendradarbiauti duos puikių rezultatų ir sukurs pagrindą ilgalaikiam ir tvariam buveinių būklės tvarkymo mechanizmui bei gyvulių ganymo tradicijų įsitvirtinimui regione. „Tikime, kad mūsų pievose vėl gausiai vešės tokie Lietuvos Raudonosios knygos augalai kaip sibirinis vilkdalgis, paprastasis kardelis, gegužraibės, įsikurs griežlė, o vietos ūkininkai pajus tikrąją saugomų teritorijų vertę,“ – sakė T. Masiulis. 

Be tikėjimo savo veikla, nebus ir rezultato. Įdėjus tiek triūso ir pastangų, kiek padarė šie entuziastai, tiesiog negali nepasisekti. 

Autorės nuotr. 

Nuotr. iš paukščio skrydžio – Mindaugo Ilčiuko

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *