Ilgą laiką pirmosiomis vasaros uogomis mūsų krašte buvo ankstyvųjų veislių braškės. O pastaraisiais  dešimtmečiais pirmenybę teko užleisti valgomajam sausmedžiui. Truputis biologijos apie sausmedžius. 

Jų pasaulyje priskaičiuojama apie 180 rūšių, paplitę šiaurės pusrutulyje. Daugiausia sausmedžių rūšių  aptinkama Kinijoje. Tai krūmai arba vijokliai, metantys lapus, bet yra keletas rūšių ir visžalių. Žiedai vamzdiški, dažniausiai kvapnūs, turintys nemažai nektaro. Lietuvoje natūraliai auga tik vienintelė rūšis – paprastasis sausmedis, kurio raudonos uogos yra nuodingos. Daugelis sodybų savininkų, puošiantys savo sklypus, augina įvairias dekoratyvines sausmedžių rūšis su daugybe išvestų veislių, nenusileisdami grožiu raganėms. Reikia pažymėti, kad žydinčių sausmedžių nektaru naktimis mėgsta pasigardžiuoti drugiai – ligustriniai  sfinksai.

Anksčiau buvo kultivuojami valgomieji sausmedžiai, kurių uogos buvo labai anksti derančios, bet smulkios ir prinokus greitai nubyrančios, bet gero skonio. Dabar yra veislių, kurių uogos stambios, ilgai išsilaiko ant krūmų, prinoksta iki liepos vidurio. Taigi, valgomojo sausmedžio uogų laikotarpis prasitęsė pusantro mėnesio, kaip įprastų braškių. Cheminė uogų sudėtis: vitaminai C ir P, B1, B2, B9, mineraliniai elementai Fe, Mg, Na, K, mikroelementai J, Mn, Cu, organinės  rūgštys, cukrūs, pektinai, antocianai, suteikiantys mėlyną spalvą su purpuriniu atspalviu. Liaudies medicinoje uogos vartojamos kapiliarų, širdies ir  kraujagyslių stiprinimui, inkstų, kepenų, pūslės, tulžies, skrandžio ligoms gydyti. Jaunų sudžiovintų ūglių nuoviras – gera priemonė nuo plaukų slinkimo.

Valgomieji sausmedžiai labai ištvermingi šalčiui, žiedai išlaiko -8 C laipsnius, susprogusios šakelės – iki -16 C laipsnių. Dirva turėtų būti drėgna, truputį rūgšti, vieta – saulėta. Dauginama atlankomis, auginiais, sėklomis. Iš sėklų išauginti sausmedžiai turės tik apie 50 proc. motininio augalo savybių, kitų gali uogos būti karčios. Geriausiai sodinti rudenį.