Kaip smagu susipažinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu įkūnija ne tas vertybes, kurių šiandien  įsikibusi laikosi vartotojiška visuomenė. Dar smagiau, kai tai savo akimis gali pamatyti mokiniai: juk niekas nemoko geriau už pačių patirtį. Tačiau apie viską nuo  pradžių.

Birželio 11 d. įvyko baidarių žygis, direktorės Elenos Sekonienės per paskutinį skambutį žadėtas abiturientams. Žygio idėja išsirutuliojo direktorei  bendraujant  su Guntauninkų kaime įsikūrusios VŠĮ „Kertam kampą“ vadovais, užkietėjusiais keliautojais  Daliumi ir Sabina  Pranculiais. Šį kraštą jie atrado prieš keletą metų, įsirengė čia bazę ir tapo visokiausių ekstremalių žygių rengėjais bei žygeivių, nebijančių jokių išbandymų ir nuolat ieškančių naujų iššūkių, globėjais bei vienytojais. O kadangi mūsų direktorė taip pat nenustygsta vietoje, nuolat ieško naujų požiūrio taškų, tai ir susipažinusi su  šiais keliauninkais pajuto idėjinę bendrystę. Taip gimė mintis pradžiuginti vyresniuosius gimnazistus, pirmiausia abiturientus, o jie dar pasikvietė ir draugų  vienuoliktokų. Apie šį žygį labai gražiai savo internetinėje svetainėje parašė Sabina Pranculienė: 

„VŠĮ „Kertam kampą“ dovanojo Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytojams ir mokiniams vandens pramogą – plaukimą Birvėtos upe. Visą savaitę orai buvo labai permainingi ir gąsdinantys, o plaukimo dieną  nulijęs sodrus lietutis užleido vietą saulės spindulių terapijai. Išklausę plaukimo saugos instruktažą ir pasipuošę plačiomis šypsenomis, gimnazistai ir juos lydintys mokytojai ryžtingai sėdo į baidares. Pradėję plaukimą Erzvėto gyvenvietėje, kur Birvėtos upė pabėga iš Erzvėto ežero prieglobsčio, irklais numojavo 12 kilometrų, iki Kliukų kaimo. Nors didžioji dauguma bendruomenės narių baidarėse sėdėjo pirmą kartą savo gyvenime, nors upė tikrai nėra lengva pradedantiesiems, nors saulė įkyriai spigino į pakaušius, finišą pasiekė visi išplaukusieji, o jų veiduose švietė tos pačios plačios šypsenos. Smagu, kad turiningai praleistas laikas, ištiesta pagalbos ranka kopiant per užvartas upėje,  padrąsinantis irklo draugo šypsnys ir teigiamos emocijos ant vandens dar labiau suartino. Ačiū kertamkampiečiui Tomui, „ganiusiam“ šią šaunią kompaniją Birvėtos upės vandenyse“.

Išties tik išplaukus upė atrodė draugiška ir miela, bet nuo pusiaukelės užvartos pasipylė viena po kitos, o upės vingiai, rodos, tykojo mus paklaidinti. Tad minėtajam Tomui teko nepatyrusių žygeivių baidares ir nuo vandenyje pasislėpusių kelmų nutraukinėti, ir padėti persitempti krantu, kai kitaip neįmanoma, ir iš  nendryno padėti išsistumti.  Džiaugėmės ir savų vyrų bei vaikinų pagalba. Kaip puikus savo profesijos atstovas pasirodė pasieniečių būrelio vadovas Andrejus Matvėjevas, kuris žygio metu rūpinosi visais keliauninkais ir padėjo įveikti daugybę kliūčių. Apskritai visi plaukikai buvo šaunūs ir draugiški.

Galima tik pridurti, kad atplaukus prie Kliukų pavargusių keliauninkų laukė garuojanti žuvienė, išvirta neprilygstamos meistrės – Ugniaus mamos Marytės Labeckienės, laukė jai talkinę Darius ir Dalia Vitėnai. Čia pasirodė labai  skanūs ir mero paskutinio skambučio saldainiai. 

 O po žygio, jau visiems pasistiprinus, prasidėjo dėkojimai. A. Matvėjevas, jau antrą dešimtmetį vadovaujantis populiariam pasieniečių būreliui gimnazijoje, įteikė padėkas būrelio nariams abiturientams. Dėkota ir tėvams, ir bendrakeleiviams, ir direktorei. O didžiausia padėka, žinoma, VŠĮ „Kertam kampą“ vadovams – Daliui ir Sabinai Pranculiams, be galo šiltiems ir draugiškiems žmonėms, kurių dovana taip gražiai nušvietė karantino aptemdytą dvyliktokų mokslo metų pabaigą.

Sabinos Pranculienės nuotr.