1911 m. bažnyčia baigta statyti ir rugpjūčio 14 d. pradėtos laikyti pamaldos. Bažnyčia, kaip ir senoji, pavadinta Apaštalų šv. Petro ir Povilo vardu. 1915 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Skausmingosios Dievo Motinos vardu. Po pastatymo pamaldos vyko nevisiškai įrengtoje bažnyčioje. Tik 1935 m. tuo pasirūpino kun. Antanas Stanionis. Dekoravimo darbus atliko J. Gūdgaudas, paveikslus tapė dailininkas Antanas Pūslys. Geležies ir jos ornamentikos darbus atliko Antanas Klimanskas. Vargonai pagaminti 1914 m. meistro Gebelio Karaliaučiuje. Jie kainavo 7000 carinių rublių. Dideli pirmieji bronziniai varpai atvežti 1911 m. iš Liepojos, o iš Dūkšto stoties ant šliūžų partempti į Salaką. Pirmojo pasaulinio karo metu jų išsaugoti nepavyko. Kai vokiečiai paskelbė, kad renka medžiagas ginklų gamybai, kunigas su miestelėnais nukėlė varpus ir jau buvo bebaigią užkasti, bet atvyko ir išsivežė vokiečiai perlydyti į ginklus. 

1927 m. vėl įsigyti trys varpai. Didysis 1300 kg pakrikštytas šv. Petro ir Povilo vardu, vidutinysis 801 kg svorio – šv. Jurgio vardu ir trečiasis 140 kg – šv. Antano vardu. Varpai pargabenti vėl iš Liepojos tuo pačiu būdu. Įkelti į bokštą pirmą kartą suskambo Velykų rytą. 1944 m. vykstant mūšiams tarp vokiečių ir rusų armijų, bažnyčios bokštas buvo numuštas. Krisdama smailė pramušė stogą, lubas ir viskas sukrito į vidų, tokiu būdu sugadinant vargonus. Neliko langų stiklų ir presbiterijos vitražų. Praėjus frontui, imtasi tvarkymo darbų ir remonto. Buvo atstatytas neaukštas bokštas. Netrukus paaiškėjo, kad nespecialistų atliktas remontas yra nekokybiškas ir pridarė daug rūpesčių dirbusiems klebonams. Ir tik 1986–1989 m. čia dirbęs kun. Kazimieras Girnius – remonto specialistas – bažnyčios pastatą grąžino į pirmykštę padėtį: atkurtas bokštas, apdengtas skarda stogas, languose įstatyti dailininko Vytauto Širalio vitražai (darbus atliko meistrai broliai Sigitas ir Zigmas Laurinavičiai). Dabar bažnyčios aukštis – 72 m ilgis – 64 m, plotis – 22 m“, – pasakojo K. Ivanovaitė.

61 arą užimančiame šventoriuje apžiūrėta iš girnapusių pastatyta koplytėlė ir paminklas Lietuvos krikšto 400-osioms metinėms, aplankytas klebono Antano Kryžanausko kapas. 

Dalis renginio dalyvių išdrįso užkopti į bažnyčios bokštą, pasižvalgyti į nuostabias Salako apylinkes, o kartu išgyventi ir vaizduotę audrinančias bažnyčios istorijos akimirkas, apie kurias pasakojo kun. E. Vijeikis. 

Tarpukario metu ši bažnyčia buvo savotiškas švyturys, matomas 10–14 km atstumu, nes jos smailėje buvo įtaisyta lempa, švietusi naktimis. Dar vienas neįprastas faktas – 1944 m. atsirado didvyris Jonukas Biveinis, kuris bažnyčios smailėje sugebėjo iškelti Trispalvę. Tuometinei valdžiai tai buvo tiesiog katastrofa, nes nukelti jos nebuvo kam.