Sigitas Mackonis, Linkmenys: „Esu, turbūt, šio darbo veteranas, pašte dirbu jau 27-eri metai. Daug matęs, daug girdėjęs. Dabar darbas pasikeitė iš esmės. Naujas automobilis, gražios kuprinės, planšetės, kurios už mane skaičiuoja mokesčius, žino visus tarifus. Sakykim, net nežinau, kiek dabar elektra kainuoja, bet už mane žino sistema. Suvedi duomenis, nuspaudi mygtuką ir viskas suskaičiuota. Darbo krūvis didelis. Anksčiau Linkmenų pašte dirbo viršininkė ir trys laiškininkai, dabar šį darbą atlieku vienas. Iš mano maršruto nuėmė tik kelis atokius kaimus Ginučių pusėje. Nežiūrint į tai, spaudos nesumažėjo, tarkime, jūsų laikraščio prenumeratorių tik padaugėjo, dabar jų turiu 118. Mat nė vieno neužmirštu, visiems primenu, aplankau. Kas sunkiausia? Kai danguje pilnatis (juokiasi), tuomet padaugėja skambučių. Kartais net nežinau, koks Mėnulis, bet pagal padidėjusį skambučių srautą atspėju. Ką padarysi, apsišarvuoji kantrybe, visus išklausai ir dirbi toliau.“

Skirstymo skyriuje nutilus laikraščių čežesiui, laiškininkai sėda į savo automobilius ir išvažiuoja pas savo žmones, veždami jiems laukiamą laikraštį, laišką, siuntą, kurios dabar taip pat pristatomos tiesiai į namus, žmogui, kaip anksčiau, į paštą jos pasiimti eiti nereikia. Sutariu su A. Palenčiene, kad valandą kitą su ja pasivažinėsiu, kad savo akimis pamatyčiau mobiliojo laiškininko darbą.

Ponia Ariana nuo Vidiškių gyvena tolokai – Češulėnuose, už Kačergiškės. Ten turi šeimos šiltnamių ūkį, dideliais kiekiais augina ir parduoda agurkus. Tad darbo per akis. Tačiau kai tik sužinojo, kad Vidiškėse reikia laiškininko, kaip mat pasisiūlė juo padirbėti. Dabar sako – geresnio darbo nė neįsivaizduojanti. Jai patinka nuolat judėti, bendrauti su žmonėmis, kiekvieną palabinti, pakalbinti, paklausti, kaip sekasi.

Ariana savo judėjimo maršrutą susidėliojusi racionaliai, pagal laikraščio prenumeratorių adresus, kad nevažinėti ten atgal, o visą laiką tik pirmyn. Pirmiausia lekiam į Ažušilę. Ten yra vienas laikraščio prenumeratorius. Miške, tarp medžių, suranda tik jai žinomą pašto dėžutę. Jos šeimininkė gyvena dar toliau, bemaž už puskilometrio, bet dėl reljefo ypatumų iki namų privažiuoti sudėtinga. Grįžtame į Vidiškes. Į pašto dėžutes krenta „Mūsų Ignalinos“ mėlis. Ir taip nuo namo prie namo. Yra siuntų. Vieną jų daugiabučiame name, savo bute, iš rankų į rankas gauna ponia Raminta.