Tebepulsuoja gamtoje praėjusių Joninių (Rasos) šventės aidai. Ši šventė savo populiarumu turbūt ne ką nusileidžia Kalėdoms ir Velykoms. Jas vienaip ar kitaip mini dauguma. O mini ką? Na, taip, naktį, trumpiausią metuose ir… Kiekvienais metais švenčių tradicijos tęsiamos toliau, tačiau keista tai, jog kasmet renginių vedėjai vis iš naujo primena jų prasmę ir reikšmę… „Nieko čia keisto, ir nereikia stebėtis, – juokiasi  Dūkšto kultūros centro laisvalaikio organizatorė Jūratė Rudokienė. – Kiekvieną kartą stebėdami ir klausydami, žmonės akcentuoja vis kitus dalykus, todėl jiems atrodo, kad viskas kasmet vyksta kitaip, viskas nauja ir nepabosta.“ 

Vaikų „prijaukinimas“

Dūkštas yra nedidelis miestelis, bet per didžiąsias šventes sulaukiantis antplūdžio švenčiančiųjų, nes visada pasirūpinama pramogomis ir veiklomis nuo mažiausio iki vyriausio. „Gerais įspūdžiais apdovanoti mažieji išsaugo juos, o augdami tas emocijas stiprina, užtvirtina, ilgainiui jie nuo smagių žaidimų pereina ir prie konkrečių tradicijų, kurios šventėje asocijuojasi su smagias dalykais, kol pagaliau vaikai užauga susigyvenę su protėvių gamtoje kurtos harmonijos pajautimu, supratimu, reikšmingumu. Tai ir yra tradicijų puoselėjimas. Žingsnelis po žingsnelio. Dūkšte daug jaunimo ir vaikų nemažai, ypač vasarą, tad stengiamės juos įtraukti į visas veiklas. Vyresnieji užima jaunesnius. Pastebime, kad tai pasiteisina. 

Pernai per Jonines išbandėme daug smagių dalykų vaikams ir suaugusiems, drono užfiksuotoje medžiagoje suskaičiavome per 500 žmonių, tad šiemet, net ir po ilgo bei varginančio karantino, vėl surengėme šventę, nors ir kuklesnę“, – sakė J. Rudokienė.