Skip to content

Daugėliškio bažnyčia – stebuklu alsuojantis liaudies meistrų kūrinys

Onos pagalbos prašo nevaisingos šeimos, nėščios moterys, jos meldžiama gelbėti nuo skausmų per sunkų gimdymą. Kaip Mergelės Marijos motinos, jos prašoma padėti gerai išauklėti vaikus. Kadangi Jėzus Onai suteikė lengvą ir ramią mirtį, jos meldžiama padėti gražiai numirti. Daugėliškio bažnyčioje stebuklai vyko ir tebevyksta, tik apie juos, sako, kalbama pašnibždomis. Vieni sako, kad asmeninė laimė ir džiaugsmas mėgsta tylą, o kiti, bijantys būti išjuokti, todėl nesidalija stebuklingais patyrimais, kurių sulaukė melsdamiesi šioje bažnyčioje.

Paveiksluose Ona su Joakimu vaizduojami ir kartu, ir atskirai. Joakimo atributas yra du balandžiai, skirti paaukoti Šventykloje, bet dažniausiai jis vaizduojamas kartu su Ona prie Aukso vartų, kur jiedu yra tarsi vienas kito atributas. Labai dažnai Ona vaizduojama mokanti mažąją Mariją skaityti Šventąjį Raštą. Tai vaizduojantis paveikslas ir puošia Daugėliškio bažnyčios šv. Mergelės Marijos altoriaus antrąjį aukštą. 

„Meniniu požiūriu, pasak kunigo Edmundo Paulionio, vertingiausias sidabru dengtas šv. Kazimiero paveikslas bei Komuninė taurė (žalvaris, 1738 m. Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas). N Daugėliškio taurės kartelėje išgraviruoti ją dovanojusio Trakų vaivados, LDK vėliavininko ir Daugėliškio seniūno Petro Paco bei jo žmonos Elzbietos Šemetaitės herbai su inicialais. Šį Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčiai priklausantį kultūros paveldo objektą galima rasti Bažnytinio paveldo muziejuje. Bažnyčioje turime išsaugoję ir liturginių drabužių. Vienas jų – greit šimtmetį skaičiuosiantis senas, auksu siuvinėtas arnotas, kurį, kaip dovaną Dievui, bažnyčiai parūpino Padysnio kaimo tinkintieji“, – pasakojo B. Augaitis.

Arnotas (lot. ornatus) reiškia „puošnus“. Arnotas simbolizuoja Kristaus meilę žmogui.

Visais laikais žmonės bendravo su aukštesnėmis jėgomis, pasirinkdami ypatingas vietas bei daiktus. Liturginiai drabužiai, naudojami katalikų bažnyčiose mūsų laikais, buvo patvirtinti Tridento visuotiniame Katalikų Bažnyčios susirinkime, 1545–1563 m. vykusiame Italijos mieste Tridente. Po šio susirinkimo kasdieniu privalomu kunigo drabužiu tapo sutana (prancūziškai – apranga). Nešiojama ji buvo jau VI a. Iš pradžių tai buvo paprastas tamsus maišas, kurį vilkėdavo atgailaujantys dvasininkai. Tamsi spalva simbolizavo atsiskyrimą nuo pasaulio. Sutaną privalu nešioti su kolorate (apykakle – įdvasinimo ženklu), kurią juokaudami klierikai vadina „skaistute“.  

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje