„Kiekviena bažnyčia turi savo aurą. Ši bažnyčia yra veidrodis. Žmonių, kūrusių šią bažnyčią, sielos ir širdžių grožis. Kartais žmogus klausia: kam čia ta liturgija, kam tie altoriai ir dekoracijos, kam ta režisūra?.. Pagalvokime. Sutiktas žmogus jums maloniai linkteli, šiltai nusišypso ar atsiunčia jums mielą žinutę. Jus taip pat užlieja geros emocijos, dėliojasi pozityvios mintys, bręsta kilnūs ketinimai, nes viskas aplink kalba… Daiktai ir simboliai taip pat kalba. Ir ne jie keičia pasaulį, o mes, matydami juos, išgyvename gražius jausmus ir keičiame pasaulį. Visi bažnyčioje esantys meno kūriniai, architektūriniai statiniai taip pat kalba. Apie viską kalba, tereikia atsipalaiduoti ir įsiklausyti…“, – sakė kunigas B. Augaitis. 

Ne šiaip pradėjau šį pasakojimą nuo dviprasmiškos minties apie Daugėliškį. Keistai susiklosčiusi istorija per ilgą laiką suformavo ir čia gyvenančių žmonių tradicijas, giliai įsišaknijusias net jų charakteriuose ir tapusias savotiška vizitine kortele. Tai įtarinėjimai ir nuolatinė gynybinė parengtis, net jei niekas ir neketina pulti. Ginti savo žemę, savo idėją, įsitikinimus, net jei ir klaidingą, ginti viską: ir gera, ir bloga, bet savo… Tai labai kilnu, bet ir šiek tiek pavojinga, nes ginantis nuo visko ir visų, galima nubaidyti ir sėkmę, ir galimybę. 

Matyt, neatsitiktinai ir pasakojimą apie bažnyčią pradėjusi Ignalinos viešosios bibliotekos N. Daugėliškio filialo bibliotekininkė Zoja Boguško, pradėjo žodžiais: „Palyginus su visomis pasaulio bažnyčiomis, mūsų šv. Joakimo ir Onos bažnyčia visomis prasmėmis yra pati geriausia. Žinote kodėl? Todėl, kad ji yra mūsų.“

Kruopštumą ir tikslumą mėgstanti Z. Boguško parengė fotografijų ir dokumentų parodą. Joje atsispindi ir šios konkrečios bažnyčios istorija per paskutiniuosius 130 metų. Mat būtent tada ji ir atstatyta po gaisro. Bažnyčias niokoja ne tik stichinės nelaimės, karai, gaisrai, bet kartais ir patys kunigai. Vienoje iš fotografijų matyti kultūros paveldas – sakykla, kuri čia dirbusio kunigo Aldo Čeponio paliepimu, net ir priešinantis tikintiesiems, prieš keliolika metų buvo nugriauta. Pasak Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio, nustatyti, kada bažnyčiose buvęs valstybės turtas, įrašytas į kultūros paveldą prapuolė, yra labai sudėtinga. „Bažnyčių klebonai dažnai keičiasi. Išaiškėjus, kad į registrą įrašytos vertybės nėra, naujas bažnyčios tarnas neretai trauko pečiais: „Nežinau, nemačiau, niekas neperdavė“. Nemažai dar bažnyčių savininkų apskritai neturi supratimo, kas tai yra vertybė“, – teigia Kultūros paveldo saugotojas.  

Pasakodama apie bažnyčią, Z. Boguško didelį dėmesį skyrė ir čia dirbusiems kunigams bei jų indėliui vardan bendruomenės.