Pirmą kartą susitikę su ekologu, išsakėme nuogąstavimą ir dėl baigiančio užželti nuo savo Auksiniu vadinamo Gavio ežero. Vaikystėje ir jaunystėje su miestelėnais (maždaug prieš 30 m.) šokinėdavome nuo bokštelio į vandenį, apačioje matydami smėlėtą dugną. Šiandien ne tik dugnas prie bokštelio, bet jau mažųjų „varlinukas“ visas užžėlęs ežero sąžalynais. Taip ežeras pavasarį buvo valomas, bet tai ne ką tepadėjo… Čia problemą reikėtų spręsti iš esmės, jei galvojame apie atvykstančius svarius poilsiautojus iš miestų ir vaikus, kuriems tos žolės besirangančios palei kūną plaukiant, kelia šiurpą. Jei dėl jų nesukame galvos, tai mums, manu, tos žolės visai netrukdo. Manau, atsiras palaikančiųjų ir vieną, ir kitą pusę. Tačiau su ekologu kalbame ne tik apie malonumus vandenyje, bet ir apie ateitį – kas atsitiko ežerui ir ar dar po dešimties ar kelių dešimčių metų Gavaičio ir Gavio vietoje nesuvešės pievos ir nesužaliuos miškai?

„Gamta tvarkosi taip, kaip ji galinti. Ką ji gauna iš žmogaus, tą taip pat apdoroja savaip. Prognozuoti iš tikrųjų labai sunku. Viena vertus žmonių veiklos ežeruose ir pakrantėse taip pat turi daug įtakos ežero būklei. Pabandykite metus nesimaudyti vienoje kurioje nors ežero pakrantėje ir ji labai greit pradės želti, nykti. Taip ir miesto paplūdimyje bei kituose Gavio maudyklose ženkliai sumažėjus žmonių, iš gilumos dumbliai pradėjo plėstis ir augti“, – teigė S. Kajėnas.

Deja, nereikėtų atmesti ir ežero užterštumo. Ne vakar, ir net šiandien. Kalbame apie prieš dešimtmečius vykdytas veiklas, kurių rezultatai atsivijo mus pačius šiandien. Pirmiausia – Ignalinoje daugelį metų veikė skalbykla (Gėlių gatvėje) ir milžiniški kiekiai užteršto vandens su skalbimo priemonėmis buvo leidžiami teisiai į Gavaitį. Žaisdami pelkėtose Gavaičio pakrantėse bijodavome kojas įmerkti į vandenį, primenantį tirštsriubę, o prie buvusios pirties ir tos pačios skalbyklos veikusiame Valčių nuomos punkte į valtis šokdavome nuo kranto, jei tiltelis užimtas, kad tik nepasiektume vandens. Anuomet vaikai nesupratome,o ir suaugusieji apie tai nieko nekalbėdavo, kad Gavaičio vanduo kanalu susisiekdamas su Gaviu keičiasi ir vandenimis. Taigi, tie taršalai iš skalbyklos, pasak S. Kajėno, per ilgus dešimtmečius padarė savo. 

Kita ekologinė bomba į Gavaičio ir Gavio vandenis pateko maždaug 1990 m. ar truputį anksčiau. Tikslius metus ir tikslias aplinkybes menančių nėra, o gal nenorima jų prisiminti, ne vienas ten dirbęs jau ir Anapilin iškeliavęs. Bet maždaug tais metais Technikos gatvėje veikusioje valstybinėje trąšų įmonėje „Agrochemija“ galimai įvyko didžiulė avarija ir solidus kiekis azoto trąšų melioracijos grioviu teisiai į Gavaitį sutekėjo. Didžiulis azoto trąšų kiekis, pasak S. Kajėno, taip pat ilgalaikėje perspektyvoje duoda savo, tad metai po metų ežero augmenija pradeda nesustabdomai klestėti. 

Paplūdimyje susitikome su Ignalinos miesto seniūnijos Aplinkos gerinimo specialistu Audriumi Smagurausku. Ketvirtadienį jis dar kartą paėmė smėlio mėginių tyrimams ir toliau vykdė planinius darbus. „Šiandien bus nukasta dalis smėlio, ant kurio buvo sudėti dumbliai, išvežama ir užpilama nauju. Dirbame jau nuo pavasario ir kitos išeities nematome, kaip tik padaryti šį darbą, nes kvapas niekur nedingsta. Šiandien pradėjome tvirtinti apsauginius tinklus paplūdimio futbolo aikštelei (žr. nuotraukoje Nr. 3), netrukus atvažiuos tvora ir vartai. Dėl karantino susitrukdė darbai, tai tribūnos atkeliaus tik kitais metais. Bet tai išeitį radome, kol kas pastatysime suoliukus, mat jau rugpjūtį planuojamos pirmosios varžybos. Buvo suplanuoti ir vandens batutai šalia aikštelės (žr. nuotraukoje Nr.2), tačiau vėl gi – karantinas. Jais vaikais ir jaunimas mėgausis kitą vasarą“, – sakė A. Smagurauskas. 

Viskas sprendžiama, jei norima spręsti. 

Autorės nuotr.