Skip to content

Rytoj vėl raudos Kazimiero armonika…

Jonas BALTAKIS

Rytoj Taujūnų kaimo tradicinėje kraštiečių šventėje „Sugrįžkime po medum kvepiančiom liepom“ armonika grieš kraštietis Kazimieras Mackonis. Jis gimęs ir augęs Pivoriškės kaime (jis jau išnykęs) netoli Taujūnų, bet jau daugiau nei pusę amžiaus gyvena Utenoje. Muzikantas koncertuoja įvairiuose rajoniniuose ir respublikiniuose renginiuose, keletą kartų grojo televizijos laidoje „Duokim garo“. Šį antradienį su juo beveik atsitiktinai susitikome Utenoje.

Klausiu, kaip jis savo kraštą iškeitė į Uteną? Istorija gyvenimiška. Nuo jaunų dienų dirbo transporto srityje, mirus tėvui, sunkvežimio vairą suko tuometiniame Moliakalnio tarybiniame ūkyje. Kai iš gretimo Jureliškės kaimo namo parsivedė žmoną Audrą, netrukus atsitiko taip, kad ji išvyko mokytis į Vilnių, o Kazimieras ilgesnio rublio ieškoti išvažiavo į Uteną. Abu sutarė: kas pirmas gauna butą, ten toliau šeima ir kursis. Sklypą namui statyti pirmas gavo Kazimieras. Įkurtuves naujame name Mackoniai šventė 1972 m.

Bet grįžkime į muzikos pasaulį. Kazimieras muzikavo nuo mažų dienų. Jau būdamas 12 metų, grojo akordeonu, kurį tėvas Bernardas Mackonis atsivežė iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo). Pagrindinis jo mokytojas ir buvo tėvas. Pasak K. Mackonio, jo senelis Motiejus, lenkmečiu buvęs N. Daugėliškio burmistru, pamatęs, kad sūnus Bernardas gali groti, nupirko jam paprastą armoniką, o vėliau, pardavęs tris karves, parvežė Peterburgo armoniką. Tėvas labai brangiai kainavusią armoniką pardavė dvarininkams, o paties padirbtą bajaną iškeitė į vieną namo galą. Muzikantas džiaugėsi, kad jam liko vienas iš tėvo sumeistrautų bajanų. Tėvas mokėjo groti Peterburgo armonika, bajanu, akordeonu (nuo instrumentų, sako, net nuospaudos jam ant kelių buvusios), taisė ir gamino muzikos instrumentus. Šio amato vėliau išmoko ir Kazimieras.

Išmokęs groti, jaunystėje grojo gegužinėse, jubiliejuose, vestuvėse. Jose abu su tėvu grojo ypač ilgai. „Ilgos kadaise būdavo vestuvės, uliodavo kelias dienas. Grodavome dažniausiai Mielagėnų, Rimšės, Dūkšto krašte. Ir uždarbis būdavo oho-ho! Neretai vestuvėse gaudavome 1700–1800 rublių. Menu, kaip grojome buvusio Ignalinos rajono kelių autoinspektoriaus, vėliau šios inspekcijos viršininko Vytauto Sipavičiaus vestuvėse, jose „nurovėme“ daugiau nei tūkstantį rublių“, – prisimena muzikantas. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *