Prisiliesti prie istorijos galima, bet ją išgirsti – nelengvas užmojis. Dar kartą Ignalinos viešosios bibliotekos projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ iniciatoriai leido kiekvienam dalyviui praskrieti laiku. Neilgai. Vos per keturis šimtmečius, nors laiką skaičiuojame tik mes – Visatoje ir Amžinybėje laiko nėra. 

Negaliu kalbėti visų vardu. Tik savo, o ką kelionėje užčiuopė mano pakeleiviai – jų paslaptis. Suvokimas, kad išsiruošei į Videniškių vienuolyną jau savaime jaudina, o vaizduotė siautėja vos pagalvojus, kad eisi tais pačiai rūsiais, kuriais prieš 400 metų vaikščiojo vienuoliai, kad prisiliesi prie jų suręstų akmeninių laiptų ir žvelgsi į jų ant tų pačių sienų tapytus portretus. 

Gražiai sutapo, o gal kažkas sumaniai tam sutapimui rastis padėjo, bet lyg skriejantis šviesos spindulys į neišvengiamą nežinią, tąkart suskambėjo moterų trio bažnyčioje. Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje jaudinančiai kelionei iškilmingumo suteikė Didžiasalio vokalinio ansamblio „Vėtrungė“ sakralinių giesmių valanda. 

„Taip gražiai šioje bažnyčioje suskambėjo jūsų giesmės, taip giliai palietė širdis visų“, – priimdamas svečius sakė mon. dek. kunigas Kęstutis Kazlauskas.  

Videniškių vienuolyno muziejus eksponatų gausa ir turtingumu sujaudintų ne vieną istorijos smalsuolį, ypač kai kelionėje lydi žiniomis kūpanti ir vienuolyno dvasia pulsuojanti jo vadovė Solveiga Šlapikienė. 

Videniškiai – nedidelis miestukas netoli Molėtų, XVII–XVIII a. buvęs svarbus kultūros ir dvasinio gyvenimo centras. XV–XVII a. valdos priklausė Giedraičiams. Pirmoji medinė bažnyčia Videniškiuose pastatyta 1547–1549 m. Motiejaus Giedraičio rūpesčiu. Jo sūnų Mstislavlio vaivados, Ukmergės seniūno ir Obelių laikytojo Martyno Marcelijaus Giedraičio bei Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio iniciatyva pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, jai parūpinta turtinga įranga. 

1617 m. Martynas Marcelijus Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną. Nuo tada Videniškiai tapo šio ordino centru Lietuvoje. Jau 1618 m. pastatai buvo perduodami Ipolitui Žepnickiui, ordino provincijolui ir bažnyčios klebonui, nors statybos darbai dar vyko iki 1620 m. Dovanojęs vienuolynui Videniškių bažnyčią ir gyvenamuosius pastatus, jų išlaikymui bei tolimesnėms statyboms fundatorius užrašė Videniškių miestelį su miestelėnais, kai kurias žemės valdas. Pirmasis vienuolyno pastatas buvo nedidelis, medinis. Jame galėjo gyventi 12 vienuolių.