Mūsų šalyje priskaičiuojama 550 rūšių svetimžemių augalų, iš kurių 45 rūšys yra invazinės ir 60 rūšių potencialiai galinčios tokiomis tapti. Aplinkosaugininkai labiausiai susirūpinę 30-čia rūšių, kuriuos sparčiai plinta ir kenkia vietinei augmenijai. Tai Sosnovskio barštis, japoninis pelėvirkštis (reinutrė), aukštoji rykštenė, baltažiedė robinija, varpinė medleva ir kt. Visos pajėgos skiriamos kovai su Sosnovskio barščiu, kurių plotai siekia iki 850 ha Lietuvoje, o daugiausia – daugiau nei trečdalis ploto – Utenos apskrityje. Kodėl jis taip nemylimas, turbūt niekam aiškinti nereikia. 

Naikinimui šio augalo savivaldybėms šiemet skirta apie 600 tūks. eurų. Skiriamos nemažos lėšos ir jų kasmet, ko gero, reikės vis daugiau. Ar bus pasiektas norimas rezultatas – niekas negali garantuoti. Gali atsitikti taip, kad po kokių dešimties metų pasirodys, jog šis invazinis augalas neišnaikintas, o pinigai išvaistyti. Ar nebūtų racionaliau tas lėšas skirti tam, kaip šią kultūrą paversti naudinga mums. Manau,  mokslininkams įmanoma rasti būdą, kaip neutralizuoti, nukenksminti žalioje masėje esantį tą kenksmingą alergeną – furanokumariną. Genų inžinerijos dėka eliminuoti ar ženkliai sumažinti jo kiekį augale.

Prisiminkime laikus, kai dėl didelio procento eruko rūgšties nebuvo rapsų aliejaus. Buvo metas, kai techniniame rapsų aliejuje buvo net 54 proc. eruko rūgšties, bet dėka selekcininkų, dabartinėse rapsų veislėse  rūgšties beliko tik 2–5 proc. Pavykus tai padaryti su Sosnovskio barščiu, turėtume didžiulius  kiekius  pašarų, kurių nei sėti, nei tręšti, nei purkšti nuo ligų ir kenkėjų praktiškai nereiktų. Iš 1 ha galima gauti iki 100 tonų žaliosios masės. 1 kg žaliojoje masėje yra 0,15 paš. vienetų (kaip ir morkų) ir 15–17 proc. proteinų. Jei nepavyktų susidoroti su šia užduotimi, tada su visu smarkumu ir energija imtume naikinti juos visais įmanomais būdais. 

Jei su Sosnovskio barščiu yra daug neaiškumų dėl praktinio panaudojimo, tai eikime prie kito, nemažiau kenksmingo invazinio augalo – japoninio  pelėvirkščio (reinutrės). Šis augalas plačiajai visuomenei gal ir nelabai pažystamas, o jei kas ir pažysta, tai nežino kaip vadinasi. Kažkas jį vadina ,,bambuku“, nors nieko bendro su juo tas augalas neturi. Panašumas nebent tas, kad auga sparčiai, kaip bambukas. Tai rūgtinių šeimos augalas, kuriuo tėvynė – Rytų Azija. Į Europą pateko 1849 m., kaip dekoratyvinis augalas. Stiebas segmentinis, iki 3–4 m aukščio, rudenį antžeminiai stiebai apmiršta, plinta šaknimis, kurios išlaiko -35C laipsnius šalčio. Sėklomis praktiškai nesidaugina, nes augalai, kurie atkeliavo į Europą, yra moteriškos lyties su nevaisingais kuokeliniais žiedais. Tai labai agresyvus, sparčiai plintantis invazinis augalas, sunkiai išnaikinamas.  Bet jis turi ir gerų savybių – tai medingas augalas. Kai dauguma augalų jau būna peržydėję, jis pražysta vasaros pabaigoje. Jauni ūgliai vartojami kaip ir rabarbarai, tik saikingai, nes turi oksalo rūgšties. Šaknys turi gydomųjų savybių vidurių laisvinimui. Bet svarbiausia, kad japoninis pelėvirkštis labai efektyvus gydant erkių sukeliamą Laimo ligą. Lietuvoje erkiniu encefalitu ir Laimo liga kasmet suserga apie 2–3 tūkst. gyventojų. Laimo liga gydoma antibiotikais.