Prieš 70 metų, 1950 m. liepos 15 d., SSRS okupuota Lietuva prarado dar vieną valstybingumo dalį. Tądien „Tautišką giesmę“, kuri tarpukariu buvo Lietuvos himnas, pakeitė tarybinis LTSR himnas, o „Tautiška giesmė“ galutinai tapo nepageidaujama. Kaip gimė LTSR himnas ir kas lėmė, kad V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir po okupacijos dar ne vienus metus išliko himnu ir okupuotoje Lietuvoje?

Iš pradžių buvo „Internacionalas“

SSRS Lietuvą okupavo 1940 m. birželį. Jau 1940 m. rugsėjį Lietuvoje pradėjo galioti sovietinė LTSR konstitucija. Ji oficialiai įtvirtino naują LTSR herbą ir vėliavą, o štai apie valstybės himną joje nieko nebuvo pasakyta.

Tai SSRS nebuvo neįprasta – tuo metu nė viena sovietinė respublika neturėjo savo himno. Visos giedojo tarptautinį darbininkų himną „Internacionalą“, kuris buvo ir SSRS himnas. Lietuva šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis.

Visgi „Internacionalas“ Lietuvoje neturėjo jokių tradicijų ir tarp šalies gyventojų buvo nepopuliarus. Yra žinoma, kad dar 1940 m. rugpjūtį jau SSRS sušaukto Kaune vykusio Lietuvos mokytojų suvažiavimo dalyviai jam pasibaigus sugiedojo būtent „Tautišką giesmę“, tuo glumindami suvažiavimo tvarką diktavusius naujosios Lietuvos valdžios atstovus, kurie nežinojo, kaip į tai reaguoti. 1944 m. Lietuvą vėl okupavus SSRS, prie Lietuvos himno klausimo buvo grįžta. Situaciją keitė tai, kad 1944 m. pradžioje „Internacionalas“ jau nebebuvo SSRS himnas – jį pakeitė naujai sukurtas SSRS himnas. Jis buvo pradėtas versti į sąjunginių respublikų kalbas. Ir lietuviškas oficialus SSRS himno vertimas į Rusiją pasitraukusios sovietinės Lietuvos vyriausybės buvo patvirtintas dar 1944 m. pradžioje, kol Lietuva vis dar buvo okupuota vokiečių. Himną vertė Antanas Venclova.

Tačiau SSRS aukščiausia valdžia taip pat nutarė, kad visos sąjunginės respublikos turi turėti ir savus himnus. Leidimas atskiroms SSRS respublikoms turėti savo himnus buvo politikos, kuria SSRS stengėsi sudaryti pasauliui įvaizdį, kad atskiros sovietinės respublikos turi valstybingumą, dalis. Taip siekta didinti SSRS prestižą tarptautinėje arenoje. Be to, tuo metu kaip tik vyko pirmosios diskusijos dėl Jungtinių Tautų organizacijos kūrimo, ir Stalinas tikėjosi, kad galbūt pavyks pasiekti, kad visos sovietinės respublikos taps atskiromis JT narėmis. Taip tikėtasi organizacijoje įgyti didesnę įtaką.

Kaip to pasekmė 1944 m. V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ bei dar kelių populiarių Lietuvoje tarpukario dainų vertimai į rusų kalbą iškeliavo į Maskvą. Lietuvos himno pasirinkimui turėjo pritarti aukščiausi SSRS vadai. Be to, buvo parengta istorinė pažyma apie „Tautišką giesmę“ ir kitą dainą, kuri pretendavo tapti LTSR himnu – Jurgio Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.

Susipažinęs su pažyma ir abiejų kūrinių vertimais į rusų kalbą, J. Stalinas pritarė, kad „Tautiška giesmė“ liktų Lietuvos himnu. Kai kurie sovietiniai Lietuvos vadovai vėliau netgi kalbėjo, kad J. Staliną esą sužavėjo „giesmės kilnumas ir gražumas“. Nuo 1944 m. balandžio „Tautiška giesmė“ buvo transliuojama per Maskvos radiją kaip vienos iš broliškų sovietinių respublikų himnas.

1944 m. birželį Lietuvos komunistų partijos (LKP) centrinis komitetas priėmė sprendimą, kad „Lietuva, tėvyne mūsų“, nepaisant jo sąsajų su „buržuazine Lietuva“, tampa LTSR himnu. Tai traktuota kaip pragmatinis žingsnis, siekiant, kad lietuviams sovietinė valdžia atrodytų priimtinesnė. Nutarimas atvirai kalba apie galimybę panaudoti jo populiarumą ir „paversti jį į sovietų valdžios stiprinimo ginklą“. Tačiau tas pats nutarimas numatė, kad „Tautiška giesmė“ himnu bus tik laikinai, o atsiradus galimybei bus sukurtas naujas himnas, kuris atspindės „naują epochą lietuvių tautos gyvenime“.

1945–1946 m. „Tautiška giesmė“ dažnai viešai skambėjo įvairių sovietinių švenčių proga, bet galiausiai ji pradėta pamažu stumti iš viešojo gyvenimo. Daugelis LKP narių senąjį himną vis dar siejo su „buržuazine Lietuva“. „Tautišką giesmę“ kritikavo ir Antanas Sniečkus, sakęs, kad himnas turėtų žvalgytis į ateitį, o ne atgal.