Skip to content

Spauda visuomet turi būti opozicijoje

Parengė MI

Gal jau kokia dešimtis metų, kai vis kyla ir vėl nutyla kalbos, kad popierinė spauda esą jau atgyvena, ji greitai išnyks. Ateitis – elektroninei spaudai. Tai kalbama visame pasaulyje. Tačiau Lietuvoje (ir rajone) dauguma vyresnės kartos žmonių su internetu nedraugauja, daugelis jau ir nedraugaus, tad popierinis laikraštis jiems išliks mielas, artimas ir laukiamas dar ilgai. 

Šiandien spausdiname nedidelį, bet labai aktualų žurnalisto Viliaus Kavaliausko interviu „Respublikos“ laikraščiui. Jį pravartu perskaityti vieno parsidavusio rajono laikraštėlio žurnalistams ir rajono valdžiai, užsibrėžusiai žūtbūt užgniaužti opozicinę „Mūsų Ignaliną“, kad, kaip dar žiemą buvo pasakyta viename uždarame socdemų pasitarime, „jos nė kvapo neliktų“. Tai, beje, galimai yra socdemų stratego, triskart teisto J. Rasiko pavaduotojo partijoje – Meikštų „dvarininko“ žodžiai. Jie buvo pakartoti vieno teismo metu ir likę teismo garso įrašuose. Kas dėl „kvapo“, tai dar pamatysime, kokie kvapai liks po socdemų valdymo, kai jau po metų tie kvapai nekokie?

Vilius KAVALIAUSKAS
Žurnalistas, buvęs Premjero A. Brazausko patarėjas

– Kas laidoja rašytinę spaudą? 

– Man tai skaudus klausimas, nes pats esu laikraštininkas. Iki šiol labiausiai gerbiu laikraštininkus. Sakyčiau, įdomiausi spaudos metai buvo maždaug iki 1992 m. – kai spauda buvo teisėjas, gydytojas, patarėjas. Atsimenu, kai man grįžus iš Amerikos, pasiūlė būti „Tiesos“ redaktoriumi, bet atsisakiau, nes norėjau būti rašančiu žurnalistu.

Laikraščių rinkoje buvo viltis, kai atėjo Skandinavijos kapitalas. Buvo galvojama, kad jie atsineš naujus standartus. Jie įsigijo tik „Kauno dieną“, bet tik kelerius metus buvo reikalaujama, kad laikraštis būtų objektyvus. Galbūt mes esame per maža valstybė, kuri vienu metu pagalvojo, kad, esant laisvai rinkai, galima viską nupirkti. Mes taip greitai viską pardavėme…Kažkada pradėjome melstis doleriui ir jam meldžiamės iki šiol. Tai ypač pastebima spaudoje. Mes turėjome puikų Spaudos įstatymą, kuriuo suteikėme spaudai dideles teises. Bet tos teisės išvirto kapitalo teisėmis. 

– Rinkos tendencijos rodo valstybinį požiūrį? 

– Žinoma. Turėtų atsirasti ir valstybės vaidmuo. Iki šiol neturime valstybinės spaudos, nes tai draudžiama įstatymu. Nors turime visuomeninę televiziją. Bet koks yra tos televizijos lygis? Dar keisčiau – kai matai tuos pačius darbuotojus ir nacionalinėje, ir komercinėje televizijose. Žinote, jeigu būčiau bandęs rašyti į „Lietuvos rytą“, nebūčiau galėjęs rašyti į „Respubliką“. Tai sveika konkurencija, kai laikraščiai turi skirtingus požiūrius, savo profesionalus. Negali dirbti ir visuomenei, ir pinigams.

Kitas dalykas – Europos Sąjunga nefinansuoja kultūros. Tai esą yra valstybės vidaus reikalas. O jeigu mums už kažką nemokama, mes to ir nedarome. Štai neseniai išdalyta apie 45 mln. eurų kūrėjams. Susitikęs žymų lietuvių menininką Rimantą Dichavičių, paklausiau, ar jis kreipėsi? Bet ten gi gavo tie, kas spėjo parašyti per pirmą pusvalandį. Ar nebūtų geriau, jeigu būtume 45 mln. skyrę, pavyzdžiui, laikraščių užsakymui kaimo bibliotekoms? Bet kažkodėl nematyti nei politikos, nei minties apie tai, kad spauda yra žmonių švietimo įrankis. Ir niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai išėjo pirmasis laikraštis. Kol jie eina, tol jie yra reikalingi.

– Gal kaip tik to siekiama tyčia? 

– Spauda  visuomet yra opozicijoje. O valdžiai nesinori sukurti sau opozicijos. Galbūt tai irgi yra viena iš priežasčių. Žmonės jaučia poreikį, bet valdžiai nereikia. Nenorėčiau, kad mūsų kartai tektų misija palaidoti rašytinę spaudą, kaip palaidojome dalį savo kultūros. kai mes prarandame spaudą, prarandame ir savo šviesuolius. Kaip gi išliks šviesuomenė, jeigu jos neprisimename?

– Kokių pokyčių reikia, kad vėl pamatytume eilėse prie spaudos pardavimo vietų besibūriuojančius skaitytojus? 

– Gal reikia, kad vėl atsirastų drąsių žurnalistų… reikia, kad atsirastų asmenybės. Drąsi ir laisva spauda turėtų būti visuomenės prioritetas. Būtų įdomu skaityti, būtų įdomu gyventi ir gimtų tikėjimas, kad valstybę valdo ne pinigas, o žmonės. Tik spauda su labai dorais politikais gali suteikti tą viltį. Tik klausimas: ar turime drąsią spaudą ir ar yra dorų politikų? O visuomenė visuomet parems.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *