Skip to content

Medkopio pabaigos šventė „nuskynė“ gausybę apdovanojimų

Lina RAGINYTĖ

Kaip ir kasmet: žolynams žydint, bitutėms dūzgiant, Stripeikių kaime, Senovinės bitininkystės muziejuje, per Žolinę švenčiama ir medkopio pabaigos šventė „Ulioja bitelė“. Po muziejaus rekonstrukcijos keletą metų muziejus iš naujo privalėjo atrasti savo lankytoją, susikurti patrauklų veidą. Gyvenimas pamėtėjo muziejui išskirtinį žmogų. Tėvas Stanislovas sakė: „Sutikau daug gražių rūbų, kurių viduje nebuvo žmonių“. Ignalina gal ir neturi ypatingai gražių rūbų, bet užtat turtinga perliukų, kurių vis daugiau ir daugiau. Viską šiame pasaulyje kuria arba griauna žmonės. Kad šiandien Medkopio šventę turime tokią, kokią turime – muziejaus vadovės Danutės Indrašienės nuopelnas, o gal priešingai. Tačiau faktas tas, kad kasmet: žydint žolynams, bitutėms dūzgiant, Stripeikiai sutraukia didžiules minias žmonių, suprantančių ir vertinančių meną, ilgaamžes protėvių tradicijas, subtiliai jaučiančių gamtos ir žmogaus harmoningą skambėjimą. 

Nuo ankstyvo ryto Stripeikiuose šurmuliavo bičių produktų, kulinarinio paveldo ir tautodailės darbų kermošius. Vėliau prisijungė amatų kiemai ir kūrybinės dirbtuvės. Kūrybinių dirbtuvių naujienos – virtuoziškojo dambrelininko Egidijaus Darulio edukacija „Atrask dambrelį“ bei  Kauno karo istorijos klubas, užsiimantis senovės baltų genčių ir Teutonų ordino karybos ir gyvensenos rekonstrukcija, pristatė to laikmečio ginkluotę, šarvus, papasakojo apie karybos ypatumus ir taktiką, smalsiausieji žiūrovai išbandė šarvus ir ginklus. Stebuklingais garsais kerėjo Egidijus Virbašius, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos liaudies instrumentų meistras, atskleidęs ragų ir kitų instrumentų melodingumo galimybes.

Šventės svečius viliojo edukatorė Juventa Mudėnienė su „Austėja ir jos bičių dvaras“ edukacija, meduolius kepti mokė ir senovinius žaidimus priminė  Utenos kraštotyros muziejaus kolektyvas, vaško laiškų rašymo ir antspaudų gamybos paslaptis atskleidė Aistė Andriušytė. „Duonos kelio“ edukaciją pristatė Daugėliškio krašto bendruomenė.

Šventėje buvo kalama ir proginė „Medkopis 2020“ moneta, kurios „gimimą“ demonstravo meistras Mantas Ališauskas. O štai avilių tapymo kūrybines dirbtuves organizavo tapytoja Nijolė Trinkūnienė. Kaip visada bauginančiai smalsiai atrodė edukacija senoviniai burtai ir sveikata su etnologe, filmo „Lietuvių tikėjimai ir žinios apie sveikatą“ kūrėja Rita Balkute. Smaližius masino parodomasis midaus virimas ir degustacija su vieninteliu midaus somelje Lietuvoje, Eriku Augustinavičiumi. O kiek švelnumo ir grožio sudėta į žolynų skulptūrų rišimą  su meno kūrėja Viktorija Bitinaite-Stankevičiene. Šiais metais labai smagiai buvo lipdomos ir molinės bitės su keramike Jolita Bužinskiene. Niekam gausa ir sąmojais nenusileidžianti garsioji Breidokų šeima audė juostas, pynė apyrankes, vaišino vaistingųjų augalų arbatų. Vabzdžių viešbutukus nagingieji gamino su Audriumi Grinskiu. Daugeliui žadą atėmė natūrinio ūkio „Sūrio kelias“ valdytojos Monikos Šimonėlės parodomoji programa „Ratelio dūzgimas“. Ir smagus desertas – Lietuvos jaunųjų bitininkų asociacijos edukacija „Atrask bitę kitaip“ protmūšio bitės tema organizavimas. Nerealūs išbandymai, emocijų lavina ir vertė iš nuovargio net ir pačius stipriausius. 

„Iš tikrųjų truputį kažkas vedė į šalį ir tikrai sunkiai ruošiausi į šventę – lyg kas stabdė, tačiau atvykusi pajutau tokią palaimą… Nesu čia naujokė. Teko dalyvauti bitininkystės muziejaus renginiuose ne vieną sykį: ir kaip edukacijų, kermošiaus dalyvei, ir kaip paprastam žiūrovui. Čia visada labai gera, bet šie metai pranoko visuotine ramybe ir darna aplinkoje. Mūsų buvo daug, labai daug įvairių ir skirtingų žmonių, kuriuos vienija meilė. Meilė gamtai, Dievui, Bitelei ir artimam širdimi. Esu labai dėkinga atvykusiems į renginį už jų gerumą. Sakyčiau pirmą kartą sutiktieji šventėje buvo labai draugiški ir atviri. Kodėl tuo džiaugiuosi? Patikėkite manimi, dalyviai kermošiuose ar edukacinėse programose labai dažnai tampa blogos energijos sugertukais, nes dažnai pasitaiko žmonių, atėjusių išlieti savo pyktį, liūdesį, nusivylimą ir kitas neigiamas emocijas ant mūsų. Jiems tai patogu, nes niekas kitas jų neklauso, o mes lyg ir užspeisti į kampą būname. Džiugu, kad ši šventė buvo kitokia… šiemet ji – pati geriausia tiek emocine, tiek materialia prasme: Daug žmonių, dalyvių, daug naudingos ir įdomios edukacinės informacijos, puikios muzikos ir širdį šildančių šypsenų…“, – pasakojo vienintelė mūsų karšte tobulai įvaldžiusi seniausią verpimo įrankį verpstuką Monika Šimonėlė iš Nalivaikų. 

Tradicija jau tapo ir iškilmingas šventės atidarymas, Austėjos ir Bubilo dievybių pagarbinimo apeigos su Ignalinos krašto folkloro ansambliu „Čiulbutė“. Tradiciškai sveikinimo žodį šia gražia proga tarė ir svečiai, politikai.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *