Visais laikais žmonės turėjo rūpesčių, stokojo pinigų, kažko bijojo, kažkuo didžiavosi, dėl kažko kovojo. Nors kartais atrodo, kad kažkada buvo lengviau ir geriau, tačiau tai tėra bandymas ieškoti nevykusių pasiteisinimų dėl neveiksnumo ar tinginystės. Puikiausias to įrodymas – mūsų krašte per paskutinįjį dešimtmetį atstatytos sudegusios net dvi bažnyčios. Žinoma, jei prieš šimtą metų gaisrai buvo kone kasdienybė, šiais laikais pastatai dega labai retai ir tai – įsikišus piktosioms jėgoms. Išgyventi gaisrą – baisus emocinis iššūkis, vėliau suteikiantis žmogui tvirtybės, tikėjimo ir jėgų naujam pakilimui. 2009 m. gruodžio 21 d. sudegė Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, o 2016 m. balandžio 5 d. – Ceikinių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Kunigų užsispyrimo ir bendruomenių vieningumo dėka per neįtikėtinai trumpą laiką šios bažnyčios pakilo iš pelenų pasakodamos istorijas apie stebuklus. Stebuklus, kuriuos sukūrė patys žmonės, vedini tikėjimo ir meilės Dievui. Ignalinos viešosios bibliotekos projektas „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ leidosi į tų stebuklų paiešką.

Ceikinių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Kun. Marijonas: „Jei nenumiriau šiandien, reiškia dar gyvensiu lyg smerčio“

„Viskas išsisprendė, kai į biblioteką atėjo skaitytojas ir atnešė kunigo Švogžlio parašytą rankraštį. Jame – daug įdomios informacijos apie Ceikinių parapiją ir bažnyčią, joje tarnavusius kunigus.  Paskatinta turimos medžiagos, kraštotyriniam darbui pasirinkau Ceikinių bažnyčią, kuri, be jokių abejonių, yra pats seniausias, turintis savo įdomią ir turtingą istoriją, pastatas. Renkant medžiagą teko daug bendrauti su Ceikinių ir jo apylinkių gyventojais, kurie noriai dalijosi atsiminimais, turima informacija, nuotraukomis, net kai kuriais daiktais: Jungtuvių knyga, Ceikinių parapijos krikštai knyga, Mirusiųjų knyga ir parapijos Užsakų knygomis, katekizmais, maldaknygėmis, įvairiomis skaitinių knygomis ir užrašais. Renkant medžiagą, svarbi kiekviena informacija, susijusi su bažnyčia, jos praeitimi. Ypač vertingos ir naudingos senosios nuotraukos, kuriose užfiksuoti senosios bažnyčios vidaus ir išorės vaizdai. Į rankas pateko Ceikinių pirmosios bažnyčios altoriaus nuotrauka. Tada atėjo mintis užfiksuoti ir palyginti, kaip metams bėgant keitėsi bažnyčios vidus ir išorė. Kas tada galėjo pagalvoti, kad tuomet darytos nuotraukos po nepilnų metų taps neįkainojamos vertės bažnytėlės istorijoje. 2016 m. balandžio 5 d. kilo gaisras. Išdegė visas bažnyčios vidus, liepsnose pradingo vertingieji paveikslai, vargonai, altorius“, – pristatydama Ceikinių bažnyčios istoriją pasakojo Ceikinių filialo vyresn. bibliotekininkė Ona Martinkėnienė. 

Į renginį atvykusius dalyvius išties maloniai nustebino mažutėje, bet dailioje, šviesioje bažnytėlėje originaliai eksponuojama tos pačios bažnytėlės istorija, kalbanti iš fotografijų, užrašų, rankraščių. Kiek daug stebuklų sužinotum išstudijavęs parodos „Ceikinių švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios sakralinis paveldas“ eksponatus.  

Bažnyčios istoriją didžiąja dalimi lemia joje tarnavę dvasininkai, jų darbai bažnyčiai ir tikinčiųjų bendruomenei. Per ilgą, kelis amžius gyvuojantį bažnyčios laikotarpį, nemažai jų pasikeitė Ceikiniuose. Vieni kunigavo trumpai, apie juos išlikusių žinių beveik nėra, kiti ilgiau – apie juos surinkta daugiau medžiagos. 1904 m. kun. Jono Burbos rūpesčiu Ceikiniai tapo parapija.

Ryški asmenybė, savotiškai išgarsinusi Ceikinius, 1963 m. į Ceikinius atvyko klebonas jėzuitas Karolis Garuckas. Kunigas Karolis buvo vienas iš Lietuvos  Helsinkio grupės steigėjų, gynė žmogaus ir bažnyčios teises, rašė protesto raštus dėl tikinčiųjų ir kunigų persekiojimo, skatino blaivybę. 1965 m. buvo uždrausta į bažnyčią įvesti elektrą, atjungta trifazė srovė, kad neveiktų vargonai. Tais pačiais metais rajono valdžia Ceikiniuose nuvertė mūrinį kryžių, kunigą Karolį nubaudė už supuvusių beržų nukirtimą kapinėse. Ceikinių parapijoje  klebonas dirbo 16 metų, apie jį surinktas kraštotyros aplankas, įvairūs straipsniai ir nuotraukos apie jo gyvenimą bei knyga „Didysis kovotojas Karolis Garuckas“. Parodoje pateikta keletas knygų iš jo asmeninės bibliotekėlės, kurios buvo išleistos 1829 m., 1842 m. ir 1872 m., maldaknygių.