Skip to content

XXI a. iš pelenų pakilusios bažnyčios

1990–2002 m. Ceikiniuose tarnavo kunigas Kazimieras Vaičionis. Kunigas mokėjo daug kalbų, mėgo pajuokauti, buvo įdomus pašnekovas. Dauguma kleboną prisimena vaikščiojantį Ceikinių gatvelėmis, rankoje laikantį laikraštėlį „Kregždutė“, kurį kartu su saldainiais dalindavo vaikams. Apie kunigą Kazimierą Vaičionį surinkta įvairių straipsnių iškarpų, jo ranka rašytų eilėraščių, nuotraukų iš tremties lageryje, susitikimo su popiežiumi Jonu Paulium II Vatikane. Bibliotekoje saugomas daiktinis palikimas – video magnetofonas  su juostomis. Yra išleistas kompaktinis diskas, kuriame pats klebonas pasakoja apie  nelengvą gyvenimo kelią, sutiktus žmones, skamba jo skaitomos eilės. Šiek tiek jų klausė ir projekto dalyviai. 

Nuo 2000 m. Mielagėnų parapijos klebonas Marijonas Savickas yra Ceikinių parapijos administratorius. Nuo to laiko jam Ceikiniuose teko paragauti visko: bažnyčia, kuria taip rūpinosi ir buvo beveik baigęs atnaujinti, sudegė. Kiek sveikatos ir nervų kainavo ši nelaimė, žino tik vienas klebonas. Dar ir šiandien suspaudžia širdį iš atminties iškylantis vaizdas, kai kunigas Marijonas, vilkėdamas tik albą, gulėjo kryžiumi bažnyčios pelenuose ir verkė.

2016 m. balandį MI puslapiuose rašiau: „Kas savo kailiu išgyvenęs gaisrą, tik tas supras šias mano mintis. Nes nėra pasaulyje žodžių, galinčių apibūdinti tą jausmą, kada viskas, ką tu kūrei, akimirksniu išnyksta. Žinoma, visi puola kalbėti, guosti ir patarinėti, kad visi turtai uždirbami ir vieni pastatai yra niekas, nes svarbiausia gyvenime – sukurti žmonių santykiai. Juos prarasti – prarasti viską. Tai tiesa. Deja, gaisro metu šie žodžiai nepasiekia didžiulę netektį išgyvenančiojo širdies. Jie ne tik atrodo beprasmiai, bet dar ir labiau žeidžiantys, nei guodžiantys. Tokios tragedijos metu jokie žodžiai nepaguos. Viskam reikia vienintelio ir patikimo vaisto – laiko, kurį mums dovanoja aukščiausiasis.

Gaisro metu sakiau tai kun. Marijonui, dabar sakau ir skaitytojams. Žmones labiausiai, deja, suvienija bendri priešai ir netektys, nelaimės. Gal ši siaubinga tragedija yra Dievo ženklas, suduoti „blogiui“ nokautuojantį smūgį ir visiems drauge kibti į talkas, į darbus ir atstatyti Ceikinių bažnyčią, vadovaujant kun. Marijonui. Gaisro metu kun. Marijoną saugojo ir globojo ceikiniškė, tuomečio kultūros ministro Šarūno Biručio padėjėja M. Dikmonienė. Nuo telefono ragelio nesitraukė ir pats ministras, vis tvirtai palaikydamas kun. Marijoną ir ramindamas tuo, kad bažnyčią kaip tik galės, taip ir padės atstatyti. Ką sugalvoja ministras Š. Birutis bei kun. Marijonas, tą ir padaro. Prikėlė Paringį, prikels ir Ceikinius.“

2020 m. jau meldžiasi visi naujoje bažnytėlėje, pastatytoje visų žmonių tikėjimo dėka.  Renginio metu kalbėjęs klebonas M. Savickas nestokojo ir juokingų pasakojimų apie bažnyčią, kunigus bei stebuklus. Taip. Apie tuos pačius stebuklus, vykstančius pačių žmonių tikėjimo galia. 

Atsisveikino projekto svečiai lydimi Ceikinių bažnyčios choristų, kurie dovanojo keletą pakylėjančių giesmių, pabaigai visi bei kartu atliko mėgstamiausią klebono dainą „Ant kalno klevelis“. 

Kraštotyrinę medžiagą bet kada galite pastudijuoti Ceikinių bibliotekoje.  

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje