Skip to content

Ne plunksna Mielagėnų krašto istoriją rašantis

Goda ČEPULYTĖ

Domiuosi savo krašto istorija. Joje daug krauju permirkusių, apie kančią ir netektis primenančių puslapių. Su klasės draugais kurdami filmus apie kruvinus karo ir pokario įvykius, aplankėme daugelį vietų, kalbinome ne vieną žmogų. Visi lyg susitarę sakė,  kad be Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono Marijono Savicko pastangų ir darbo daugelio istorinės šio krašto atminties ženklų nė nebūtų. Nors kilęs nuo Anykščių, bet puikiai pažįsta šį kraštą, rūpinasi jo istorinės atminties įamžinimu, kultūra, socialiniais reikalais. Parūpo susipažinti su šiuo įdomiu žmogumi, kad galėčiau ir kitiems papasakoti.

Vakare nuvykus į Mielagėnus, žvilgsnį patraukia apšviesta bažnyčia, primenanti Vilniaus katedrą. Netoliese ir klebonija, kurios durys visuomet visiems atviros. Prie jų nėra durų skambučio, bet apie lankytojus įspėja gausus būrys augintinių – šuniukų. Jų čia apie dešimtį ne šiaip sau – daugumą jų atsivežė į globos namus gyventi persikėlę gyventi seneliai. Jeigu suteiki pastogę žmogui, negi nepasirūpinsi jam labai brangiu augintiniu?! Net ir nepažįstantiems kunigo Marijono Savicko tai daug ką pasako apie jį kaip žmogų. Taigi, galbūt šis pokalbis su Marijonu Savicku atskleis daugiau: „Jau sovietmečiu kryžių statymas buvo kaip protesto ženklas. Kryžių kalne žmonės iš visos Lietuvos statė kryžius. O kai atėjo Atgimimas, galima buvo statyti kryžius konkretiems žmonėms ar įvykiams atminti. Pažymėti tragedijų vietas.

Esu pokary gimęs ir, kai pradėjau suvokti ir prisiminti, tie visi dalykai buvo dar labai švieži kaime: daug kas (ir tėvai) pasakojo apie partizanus  ir visas tas netektis. Tuo labiau, kad vos ne kiekviena šeima buvo susijusi su pasipriešinimu, partizaniniu judėjimu: vienų šeimos nariai, kitų giminės ar pažįstami. Mano tėviškė trijų rajonų sandūroje: Ukmergės, Anykščių ir Panevėžio. Tai ten apie partizanus buvo pasakojama labai gražiai. Ir vadino juos ne kaip įprasta sovietmečiu banditais, o miškiniais, žaliukais ir panašiai. Su pagarba minėti ir pristatyti kaip tėvynės gynėjai, tiesiog kaip karžygiai. O vaikams tai buvo irgi įdomu, nes jie domisi karyba ir visu kitu, kas susiję su ginklais. Iš namų jau išsinešiau pagarbų prisiminimą apie partizanus, kadangi pasakojo ir tėvai, kad jeigu ir užeidavo (mūsų šeima buvo nemaža) tai jeigu ką ir paimdavo, duonos ar kito maisto, neimdavo per daug. O paskui, kai jau baigiau vidurinę, kur tik susirinkdavo vyrai, visus tuos dalykus prisimindavo ir pasakodavo. Paaugliai kai buvom, buvo žinomi bunkeriai. Tai ten kasinėjom ir ginklų ieškojom, bet radom tik nedidelį lenktinį peiliuką. Daugiau nieko neradom, bet tas kažkaip viliojo. 

Dar besimokydamas mokykloje turėjau „Kario“ laikraščio susiūtą rinkinį, kuriame buvo rašoma apie 1918–1920 m. kovas su bermontininkais. Ten buvo rašoma apie lakūną leitenantą Juozą Kumpį, generolą Silvestrą Žukauską, Juozapavičių, žuvusį ant Alytaus tilto. Kadangi tas laikraštis buvo iliustruotas ir nuotraukom, tai aš jį vis skaitydavau. Bet paskui kažkur jis dingo tas sąsiuvinis susiūtas, gal tėvai kur paslėpė.

Tuo labiau, kad ir giminėj buvo partizanų: ir iš tėvo pusės, ir iš motinos. Brolis buvo išėjęs į partizanus. Paskui jis legalizavosi, buvo šaulys. Iš tėvo pusės pusbroliai yra žuvę. Taip kad vos ne kiekviena šeima buvo susijusi su partizanais, ir jiems buvo jaučiama pagarba. 

Prisimenu, jau paauglys buvau, grįžo kaimynas iš Sibiro. Jo sūnus buvo partizanas ir žuvo. Tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Kai jis grįžo, aš prisimenu, kad visi kaimo vyrai suėjo jo sutikti. Buvo jaučiama pagarba. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here